Dainų diena 2018
Apie Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalį 2002

IV ŠIAURĖS IR BALTIJOS ŠALIŲ CHORŲ FESTIVALI S
2002 birželio 27 – liepos 1, Klaipėda

    Meno vadovo Alfonso Vildžiūno, režisierių - Vytenio Pauliukaičio (atidarymo koncertas) ir Alvydo Vizgirdos (baigiamasis koncertas), dailininko Anatolijaus Klemencovo, apšvietėjų. įgarsintojų, vedančiųjų ir daugelio organizacinių padalinių vadovų siekimas buvo, kad festivalis savo idėja tęstų tradicijas, o programa ir formomis praplėstų chorinio dainavimo žanro sampratos bei galimybių ribas.

Karčios pamokos - Būti ar nebūti?
·  Kūrinių konkursas.
    III Šiaurės ir Baltijos šalių festivalis skelbė tarptautinį naujų choro kūrinių konkursą - jame dalyvavo per 60 įvairių šalių kompozitorių pateikti kūriniai (plačiau leidinyje ”Kūrybos metraštis 2000, straipsnyje “Lyg smagus maratonas su kliūtimis”, psl. 11). Rezultatų pristatymo svarbiausias  akcentas Šiene buvo premijuotų dainų premjerinis koncertas. Jis vyko festivalio pradžioje - Latvijos radijo choras atliko jas negausiai  kelių dešimčių klausytojų-specialistų auditorijai.  Didžiulės išlaidos (tarptautinės konkurso žiuri komisijos darbas, honorarai, premijos kūrinių autoriams, autorinių teisių sutartys, honorarai atlikėjams, koncerto reklama, programa ir kt.), o rezultatas – menkas.  Būti ar nebūti kūrinių konkursui?
   Aiškaus atsakymo į šį klausimą  projekto strategams rasti nepavyko: veto teise nepasinaudota – tad Lietuvai, kito festivalio organizatorei teko priimti sprendimą: bandyti dar kartą skelbti kūrybinį konkursą “Premjera” ir atrinkti naują, įdomų kūrinį reprezentacinių kolektyvų koncerto finalui. Konkursas- dviejų turų. Pirmasis, nacionalinis turėjo vykti kiekvienoje šalyje ( Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Islandojoje) iki 2001-ųjų gruodžio pirmosios dienos. Nacionalinėms vertinimo komisijoms į II turą Lietuvoje rekomendavus po vieną kūrinį, vertinimo komisija iš 8 nacionalinių turų laureatų turėjo išrinkti tik vieną (sprendimas  skelbtas 2002 –ųjų  sausį) ir,  suderinus autorinių teisių sąlygas, atlikti jį jungtiniame baigiamąjąme koncerte. Į šį organizatorių kvietimą atsiliepė tik artimiausi kaimynai –Latvija, Estija ir, žinoma, Lietuva -  (iš 6 nacionaliniam turui pateiktų kūrinių - rekomendavusi II turui Giedriaus Svilainio kūrinį ”Vox populi, vox Dei” ( “Liaudies balsas, Dievo balsas”), tad teko pripažinti konkursą įvykusiu tik iš dalies – pirmosios piniginės premijos neskirti, o komisijos nuomone įdomiausią ir tinkamiausią festivaliui kūrinį - latvių kompozitorės Ilzės Arnės kūrinį “Hand holds hand” (“Ranka už rankos” - anglų kalba buvo privaloma pagal kūrybinio konkurso nuostatus) atlikti jungtiniame koncerte. Tad birželio 29-osios vakarą Marijos Taikos karalienės bažnyčioje vykusį koncertą vainikavo du įspūdingi kūriniai - HAND HOLDS HAND nuskambėjo kaip dainos draugų himnas, o koncerto apoteozė – jauno Lietuvos kompozitoriaus Giedriaus Svilainio opusas – netradicinis bažnytinis motetas “LORD, LORD, GOD” .  Ne veltui sakoma – belskis ir bus atidaryta.

·  Chorų konkursas

Tai norvegų pasiūlyta naujovė. Norint paskatinti atvykti pajėgesnius chorus, sudominti juos - reikia patrauklesnių stimulų. Ar konkursas - pakankamas stimulas ?  Deja, ne – nes ir IIII festivalio Norvegijoje konkurse varžėsi tik keturi kolektyvai: (“Balsis” -Latvija, vad.S.Klava ir K.Putnins-I vieta; “Muzika” -Lietuva, vad. Vytautas Tamulis, II vieta; Tronheimo miesto choras -Norvegija, vad. N.I.Giske, II vieta; “Seltsi Sega” - Estija, vad. J.Kanguras), ir  IV festivalio Klaipėdoje skelbtame chorų konkurse dalyvavo tik keturi chorai: “Sonora” ir “Sidabre” iš Latvijos, “Suvalkija” iš Lietuvos ir  “Jubileumskoret” iš Norvegijos.  Latviai nuskynė visus laurus – I vieta paskirta chorui  “Sonora”, II – “Sidabre”.  Nors Klaipėdos menų universiteto salėje  prieš pat eitynes į baigiamąjį koncertą vykęs konkursas sulaukė publikos dėmesio, teks pripažinti karčios pamokos moralą – konkursas ir vėl netapo patraukliu stimulu. Liko vis stiprėjanti abejonė, ar verta jį rengti. Gal ir pajėgesnieji chorai, “išmaišę”  nemaža konkurencinės košės įvairiuose pasaulio konkursuose – nebenori įtampos, siekia džiugios festivalio nuotaikos, tiesiog  - koncertuoti ir švęsti.

IV festivalis Klaipėdoje – tradicinis ir kiek kitoks

Šventę ypač aukštai įvertino patyrę (kartais smulkmeniškai priekabūs) vadybininkai, mano kolegos iš tarptautinės koordinacinės grupės. Kare Hanken, Norvegijos chorų asociacijos prezidentas, dalyvaujantis šiame projekte nuo pat pradžios ir galintis palyginti visas įvykusias šventes, šventę Klaipėdoje įvertino kaip geriausią iš vykusių. Malonu, žinant, kad tai ne mandagi panegirika . Nors man ir toliau šventė Rygoje yra geriausias pavyzdys – puikios akustikos salių gausa, Mežaparko lauko estrados daugiatūkstantinė klausytojų auditorija, žiniasklaidos ir valstybių vadovų dėmesys (šventės baigiamąjame koncerte dalyvavo ir dalyvius sveikino šalių ministrai pirmininkai) tiesioginė nacionalinės televizijos transliacija, ir dar… To Klaipėdoje neturėjome.
   Tad kas gi lėmė tokį aukštą organizatorių profesionalų įvertinimą?

    Turėjome ką tai vertingo ir įdomaus, jaukaus ir netikėto, savito - surengto p i r m ą k a r t.

Pirmąkart – Anatolijaus “Dainuojantis bokštas”

Tikriausiai nebuvo nė vieno iš  4000 festivalio dalyvių, nesustojusių miesto centre, aikštėje prie “Klaipėdos” viešbučio – ten dalyvaujančių šalių vėliavėlėmis išpuoštas sukosi ir  plačiomis burnomis apipintas “dainavo”  dailininko Anatolijaus Klemencovo meno kūrinys “Dainuojantis bokštas” –  erdvinė kinetinė kompozicija, akcija ir …. įspūdinga staigmena. Fotografijos prie jo – vienas pačių originaliausių festivalio suvenyrų. Tenka pripažinti – reklaminė kampanija, komercija buvo silpniausios festivalio grandys -  festivalio marškinėlių, puoštų A.Klemencovo emblema – dainuojančios merginos lūpų mozaika, tiražas ištirpo kaip dūmas. Paklausa (nors  pagaminta buvo beveik tiek pat, kaip ir panašiu laiku Vilniuje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje BALTICA) keliolika kartų viršijo pasiūlą. Šiandien, visuotinės perprodukcijos laikais tokį “deficitą” sunku ir įsivaizduoti. Belieka guostis, kad šį trūkumą kompensavo puiki Klaipėdos krašto tautodailininkų , amatininkų mugė : specialistų-organizatorių kruopščiai parengtoje parodoje-pardavime buvo galima įsigyti visko: nuo tautinio kostiumo iki malonių smulkmenų.
     Galėčiau tvirtinti – tokia mugė-paroda šio projekto rėmuose taip pat surengta pirmą kartą. Ja taip pat siekta Klaipėdos festivalio prioritetų -  pateikti kuo spalvingesnę lietuviško meno paletę.

Pirmąkart prioritetas : nacionalinis koloritas.

Rizikuodami būti apkaltinti nacionalistais, rėmėmis svariu argumentu – vieną nuo kito festivalius gali skirti tik ryškus nacionalinis koloritas, festivalį rengiančios šalies kultūros- meno, muzikos, net  virtuvės -  kuo savitesnis pristatymas. Tuo rėmėsi ir  atidarymo koncerto-vakaro  “Lietuviškos dainos raida”  režisierius Vytenis Pauliukaitis (ankstesnių festivalių atidarymo koncerto programoje – dalyvaujančių šalių prisistatymas reprezentaciniams kolektyvams atliekant po keletą kūrinių) – norėta nors bendrais bruožais pristatyti festivalio dalyviams ir svečiams, kaip neatsiejamai nuo tautos istorijos vystėsi lietuviška daina.  Įvairius Lietuvos valstybės istorijos vingius, gamtos grožį, tautos dvasines vertybes atskleidė senosios sutartinės, baladės,  harmonizuotos liaudies dainos, Nepriklausomybės meto dainos, autorinės chorinės dainos, tremtinių dainos, miesto romansai, estradinės, roko ir kitokių stilių dainos – tarsi nedaloma vokalinės muzikos šeima. Atlikėjai -  Klaipėdos miesto meno kolektyvai ir keletas svečių: Veronika Povilionienė  su Petru Vyšniausku, grupe B’AVARIJA, Lietuvos liaudies kultūros centro folkloristėmis, folkloro ansambliai KURŠIŲ AINIAI, KURŠIUKAI, Klaipėdos tremtinių choras,  mišrus choras AUKURAS, šokių ir dainų ansamblis ŽILVINAS, vokalinė grupė R-QUATRO,  vokalinio džiazo grupė JAZZ LAND, dainos studija KEBERIOKŠT. Šią lietuviškos dainos retrospektyvą, svetimšaliui  pilnai suvokti nebuvo lengva, bet nuo pirmojo susitikimo koncerte teatro aikštėje visiems buvo akivaizdu -  IV šventė vyksta Lietuvoje, tad viskas – kiek kitaip!

Pirmąkart  - vokalinės džiazo grupės ir smagūs vakarai

Jau nuo pirmosios šventės Rygoje, iš kiekvienos dalyvaujančios šalies buvo kviečiama po reprezentacinį chorą  ir kito žanro atstovą : pučiamųjų orkestrą (Latvija ir Švedija), tautinių ar folkloro šokių grupę  (Norvegija). Šį kart – vokalinio džiazo grupės. JAZZ LAND  vadovo Artūro Noviko (šis kolektyvas Klaipėdoje atstovavo Lietuvą) pastangų dėka į festivalį atvyko įdomios grupės: SOLFA ( vyrų kvintetas, Norvegija), MV5 (mišrus kvintetas, Estija),  VIISVEISAA (mišrus kvintetas, Suomiija), Kaspars Putninš vadovaujama Latvijos choro vokalinė grupė. Didelį susidomėjimą pelnė šių kolektyvų vadovų vedami užsiėmimai “kūrybinėje dirbtuvėje” . Birželio 28 ir 29 dienomis Klaipėdos universiteto menų fakulteto salėje nuo ankstyvo ryto iki pietų, paraleliai su reprezentacinių chorų vadovų vedamais seminarais Muzikos centro salėje ,  rinkosi ne tik specialistai- vadovai ir dirigentai, universiteto studentai, bet ir žingeidūs festivalio dalyviai, dainininkai. Susipažinę arčiau su puikių kolektyvų dalyviais  ir vadovais, jų darbo metodais, atliekamų kūrinių interpretacijos niuansais – tūkstančiai festivalio dalyvių sugužėdavo į Teatro aikštėje vykusius vakarinius (nuo 21 valandos) džiazo grupių koncertus.
    Specialiai sukonstruotoje  estradoje profesionaliai atliekamos džiazo muzikos, dainos draugų, senamiesčio dvasios , šviesų apsuptyje  gurkšnojant puikų “Švyturio” alų , šie vasaros vakarai  uostamiestyje  paliko kuo maloniausius prisiminimus (ypač patenkinti liko restoranų, kavinių, barų, džiazo ir kitų klubų savininkai – pajamos pranoko visus lūkesčius). Visi festivalio koncertai nemokami - kiekvienas dalyvis 100 litų festivalio registracijos mokestį buvo sumokėjęs iš anksto.
     Čia tiktų pacituoti keletą eilučių iš Norvegų grupės SOLFA laiško organizatoriams Lietuvoje:
        “Gavę žinią, kad vyksime į Lietuvos festivalį kaip Norvegiją reprezentuojanti vokalinė grupė, negalėjome nė numanyti, kokia nuostabi kelionė mūsų laukia! Norvegijoje tenka dažnai koncertuoti -  Premjerui ministrui ir Tarptautinio olimpinio komiteto Prezidentui, nacionalinėjė televizijoje ir kitur, bet dainuoti beveik 4000 tūkstančiams , minioms Teatro aikštėje  - tai įspūdingiausia, ką mums teko iki šiol patirti: dainuojant vokalinį džiazą retai gali pasijusti kaip rokenrolo (rock’n roll)  “žvaigždė” ....  Vieną gražią dieną norėtume atvykti dar kartą! “
    Baigiamasis jungtinis visų festivalio dalyvių koncertas vyko sekmadienio, birželio 30-sios vakarą didžiulių Klaipėdos miesto mero Rimanto Taraškevičiaus pastangų dėka  tinkamai suremontuotoje Vasaros koncertų estradoje. Nuolatinis Dainų švenčių Lietuvoje palydovas- lietus – lydėjo tradicines eitynes, koncerto pradžią ir ne taip gausiai, kaip norėjosi,  besirenkančius klausytojus, žiūrovus, klaipėdiečius ir miesto svečius.    
    Visi dalyviai visų šalių dainas  atliko originalo kalba, o introdukcijose , pristatant kiekvieną šalį, dainavo tos šalies džiazo grupės ir -nuotaikingas eksperimentas-siurprizas: klaipėdiečių grupė STUDIUM, kuriai kiekvienos šalies pristatymo muziką sukomponavo Gintaras Kizevičius.
    Dar vienas siurprizas (ko nebūdavo ankstesniuose festivaliuose) – dovana : jungtinė geriausių Klaipėdos miesto, apskrities ir iš toliau atvykusių vaikų chorų programa. Koncertą vedė Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas, dalyvavo Klaipėdos šokių kolektyvai, žėrėjo šviesų ornamentai, fejerverkas. 
     Pirmadienį, liepos pirmąją, festivalio kolektyvai pasklido po Žemaitiją – Kretingos, Skuodo, Nidos, Šilutės, Mažeikių kultūros rūmuose vyko koncertai – susitikimai: šeimininkai, kultūros centrų specialistai ir vietos mėgėjų meno kolektyvai stengėsi kuo išradingiau priimti svečius -kartu dainuota, šokta, vakarota. Ši trumpa pažintis su Lietuvos gamta, Žemaitijos miestelių žmonėmis skandinavams, o ir mūsų artimiausiems kaimynams-latviams, estams turėjo būti naudinga ir maloni. Visų festivalių organizatorių didžiausias noras yra patenkinti visų dalyvių : ir vadovų-muzikų profesionalų, ir dainininkų-mėgėjų, ir margos klausytojų auditorijos lūkesčius. Poreikių spektras toks platus - o dienų taip mažai!
     Puoselėti tradiciją nėra paprasta. Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalio vėliavą įteikėme Suomijai su viltimi – 2005-aisiais vėl susitiksime.

Aurelija Andrejauskaitė
Projekto koordinatorė