Molinuko teatras 2008

Kaip auga Balio Lukošiaus „Molinukas”

Salomėja Burneikaitė

Visada jaunam „Molinuko teatrui” šiemet jau 41-eri. Taip vadinasi respublikinė, kas antri metai vykstanti mėgėjiškų lėlių teatrų konkursinė šventė, balandžio-gegužės mėn., 17-ą kartą šurmuliavusi po Lietuvą, sustodama Molėtuose, Prienuose, Klaipėdoje, o pasibaigai – Panevėžio „Lėlių vežimo” teatre. Per ilgą gyvavimą šventė keitėsi, kaip ir visas mūsų gyvenimas. Atsinaujindama ji augo, bet išliko seniausiu lėlių teatrų festivaliu, kuriame dalyvauja vaikų  bei suaugusių kolektyvai, dirbantys prie švietimo ir kultūros įstaigų.

Tačiau, kad užaugtum, pirmiausia reikia gimti. „Molinuko teatro” kūrybinė idėja, kol įsikūnijo, tikro lėlių teatro entuziasto ir Vilniaus teatro „Lėlė” įkūrėjo Balio Lukošiaus galvoje buvo nešiota ne vienerius metus. Menininkas svajojo apie „Molinuką” kaip liaudišką personažą, gerai atitinkantį lietuvišką dvasią.

Šiemet, birželio 10 d., sukako 100 metų, kai Kuršėnų miestelyje gimė „Molinuko” „krikštatėvis” – menininkas, pedagogas, nepailstantis organizatorius – Balys Lukošius. Skaitydami jo kruopščiai visą gyvenimą darytus užrašus, aptinkame ir vaikystės prisiminimų, kurie, įsirėžę vaiko galvelėje, vedė jį iki lėlių teatro ir „Molinuko” idėjos materializavimo: „Gimtieji mano Kuršėnai yra ir Molinuko gimtinė. Mano vaikystės metais Kuršėnuose suko puodus keturiolika puodžių. Laisvu protarpiu nuo puodų sukimo prilipdydavo ir švilpukų, ir įvairių žaislinių stovylėlių. Visus juos puodžiai vadindavo molinukais.” (iš B.Lukošiaus dienoraščių/ kn. Balys Lukošius, Vilnius, 1995.). Šiam vaikystės prisiminimų Molinukui teko ilgai augti, kol tapo „Molinuko teatru”.

2008 metais, minint šios šventės 40-ties metų sukaktį, Lietuvos liaudies kultūros centras Vilniuje buvo surengęs respublikinę „Molinuko lėlių parodą” ir didelį seminarą lėlių teatro vadovams, norintiems tobulėti, pažinti lėlių teatro slėpinius, ištakas, prigimtį, tradiciją. Šis renginys gerai buvusioo pirmojo ir ilgamečio „Molinuko teatro” žiuri pirmininko Balio Lukošiaus, nuo pat 1967 m. – daugelio kolektyvų konsultanto, mokytojo ir nenuilstančio lėlių teatro propaguotojo dvasią.

Režisieriui iš vaikystės prisiminimų pirmiausia (1965 m.) Vilniaus lėlių teatre (nuo 1971 m. teatras „Lėlė”) gimė spektaklis „Molio Motiejukas”. Tai buvo Vitalijaus Mazūro diplominis darbas ir šio dailininko debiutas lėlių teatre. Nors kūrybinės šių menininkų biografijos po keleto metų išsiskyrė, savo jubiliejiniame kataloge, išleistame 2004 m., V. Mazūras įrašė: „Ir aš lenkiu prieš B. Lukošiaus asmenybę galvą, nes jis man buvo žinių aruodas, man jis buvo enciklopedija“.

Senus istorijos faktus prisimenu ne be reikalo. Profesionalus lėlių teatras Lietuvoje savo metus skaičiuoja nuo 1936 m., o mėgėjiškas, arba kitaip tariant, tautodailinis, natūraliai auga iš savo tautos šaknų, primindamas, kad turime atsigręžti į lėlių teatro istoriją ir nepaviršutiniškai ja domėtis. Galimas daiktas, kad daugelyje Lietuvos vietų atrastume ką nors ypatingo ir svarbaus lėlių teatro požiūriu, jei būtų laiko pasidomėti. Juk nuo seniausių laikų žmonės neapsieidavo be archajiškų daiktiškų pavidalų, kuriuos dabar priskiriame lėlių teatro istorijai, vaikus „žaisdindavo“ su lėlėmis, kurdavo pasakas, panašias į „Skudurinės Onutės“ istoriją. Šių dienų vaikai, deja, mažai jų bežino... Tereikia prisiminti B. Lukošiaus mokymą, kad į lėlę reikia žiūrėti kaip sudvasintą daiktą, kad patys pasijustume esantys amžini Dievo „molinukai“...

Reikia pripažinti, kad „Molinuko teatro“ šventėse visada pasitaikydavo žmonių, kurie, išbandę jėgas lėlių teatro srityje, pasitraukia. Tačiau tie, kurie nuolat mokydamiesi nuosekliai ieško savo vietos, stebi kitų darbus, įgyja patirties, sužiba kūrybiniais „lėliukais“ ieškojimais, t.y. lieka ištikimi šiai meno rūšiai, tie tampa profesionalais ir net moko kitus. Visą šį lėlininko kelią nuėjo ir pats Balys Lukošius ir iki pat gyvenimo pabaigos stengėsi žinias apie lėlių teatrą perduoti jaunesniems kolegoms. Turėjau laimės ir aš apie lėlių teatrą klausyti vienos iš paskutinių jo paskaitų 1985 m. pavasarį Vilniuje, Liaudies kultūros centre. Būdamas jau garbaus amžiaus, maestro visą dieną kantriai ir detaliai pasakojo, stengėsi perduoti žinias, kauptas visą menininko gyvenimą, lėlių teatrų vadovams – „Molinuko teatro“ dalyviams, suvažiavusiems iš visos Lietuvos. Pats rodė savo darytus scenos įrangos brėžinius, lėlių mechanizmų pavyzdžius, dalykiškai ir kantriai atsakinėjo į klausytojų klausimus. Ši tradicija, kai lėlių teatro profesionalai  dalijasi žiniomis, konsultuoja, pataria, „Molinuko teatre“ išliko iki šių dienų ir tarnauja abiem pusėms, kaip galimybė mokytis stebint.

Gimusi sovietiniais laikais ir gavusi „Molinuko teatro“ vardą Respublikinė lėlių teatro šventė, iš pradžių vadinta apžiūra, turėjo skatinti meno saviveiklos augimą ir formuoti tam tikrą jaunimo pasaulėžiūrą. Tačiau šiandien galime prisiminti ir liaudiškojo, t.y. tautodailinio, lėlių teatro idėją, kuri ir B. Lukošiui buvo svarbi. Savo laiku jis ir pats yra rašęs spaudoje apie vaidinimų su lėlėmis pėdsakus Lietuvoje nuo XVII a., apie prieškario lėlininkus, vaidinusius mugėse ir kermošiuose (Lukošius B. „Lėlių teatras“ / Meno saviveikla, 1956, Nr.1, p. 16-24). Sovietiniais laikais visa mėgėjų veikla, o kartu ir liaudiškasis „Molinukas“, turėjo, kaip apskritai meno saviveikla, ugdyti žmogų tam tikra dvasia, o takoskyra, tarp profesionalų ir mėgėjų buvo aiškiai fiksuota ir neperžengiama. Ne paslaptis, kad mėgėjiškoji lėlių teatro erdvė šiandien yra daug demokratiškesnė.

 Įprasta, kad vaikų, moksleivių ar jaunimo kolektyvai, veikiantys mokyklose, darželiuose, jaunimo centruose, išlieka ištikimi „Molinuko teatrui“. Tarp jų – ir šiemetiniai baigiamosios šventės Panevėžyje laureatai: Kupiškio Kupos pradinės mokyklos lėlių teatras „Rygailio“ (vad. Dalia Kaktienė), su spektakliu „Stebuklingas pyragas“, Kauno rajono Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos kolektyvas (vad. Zilvija Sylienė ir Stanislovas Nacius) su spektakliu „Dryžuotukas“, Kauno miesto Vinco Kudirkos vidurinės mokyklos teatro studija (vad. Darius Armanavičius), parodžiusi tradicinę anglų lėlių komediją „Pančas ir Džudi“, Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė“ (vad. Rima Svytytė) su spektakliu „Pilnatis“. Laureatu tapo šiemet „Molinuko teatre“ debiutavęs Klaipėdos rajono Dovilų etninės kultūros centro „Šėpos teatras“ (vad. Jonas Tilvikas), parodęs tradicinę „Betliejaus istoriją“. Laureatų gretas papildė ir suaugusieji lėlininkai (geriau būtų sakyti lėlininkės). Tai dvi Panevėžio miesto lopšelių-darželių auklėtojų trupės: „Puriena“ (vad.  Lina Davainytė) ir spektaklis „Kas yra laimė“ ir „Žilvinas“ (vad. Zita Pauliukonienė), su  lėlėmis pasekusi „Pasaką apie saulę, lietų, ežį ir kitus“. Ne kartą „Molinuko teatro“ šventėse vaidino Ukmergės kultūros centro „Katino Murklio“ lėlių teatro moksleiviai (vad. Natalija Kovarskienė), o šiemet laureato vardą pelnė to paties teatro suaugusiųjų trupės spektaklis pagal lietuvių liaudies pasaką „Molio Motiejukas“. Šis spektaklis išsiskyrė skoninga vizualine visuma, kurios tikrai nebūtų pasiekta be dailininko Eriko Druskino.

Suaugusiųjų trupės pačios renkasi augimo kelią ir savarankiškai kuria savo veiklos erdvę. Vieniems lėlių teatras tampa pagrindine kūrybine veikla, kiti išlieka ištikimi „Molinuko teatrui“. Savo veiklą nuo „Molinuko“ kažkada pradėję, šiandien – profesionalai: Antanas Markuckis, Jūratė Januškevičiūtė, Jūratė ir Darius Armanavičiai, Loreta Skruibienė. O Janinos Baldauskienės „Zuikio Puikio“ lėlių teatras sėkmingai gyvuoja Utenoje, išlikdamas mėgėjų teatro erdvėje. 

Ne vienerius metus stebime, kaip keletas darželių auklėtojų susiburia į lėlių teatro trupę, pasirodo rajoniniuose, zoniniuose turuose, dalyvauja baigiamojoje „Molinuko teatro“ šventėje tik vieną ar du kartus. Tačiau randasi naujas reiškinys, kurį galima pavadinti „Šeimos lėlių teatru“. Tokiu būdu apie 2000 m. išgarsėjo „Mamos Nijolės teatras“ iš Bajorų (Rokiškio r.), išaugęs į trijų moterų – kultūros darbuotojų – puoselėjamą, nuolat įvairiose šventėse sutinkamą lėlių teatrą „ČYZ“ (vad. Nijolė Čirūnienė). Jau keletoje „Molinuko“ švenčių iš eilės matome Šiaulių rajono Gruzdžių bibliotekai atstovaujantį šeimos teatrą „Abra Kadabra“, kuriame su lėlėmis vaidina mama ir tėtis su trimis dukromis (vad. Jurgita Jasiškytė). Šeimos teatru galima vaidinti ir Kauno Vinco Kudirkos vidurinės mokyklos teatro studiją, kuri vaidino „Pančas ir Džudi“. Moksleiviai Paulina ir Zigmas šį spektaklį rengė vadovaujami savo tėčio Dariaus Armanavičiaus, „Nykštuko“ lėlių teatro Kaune lyderio, kuriame vaidina jie kartu su mama Jūrate. Toks teatras tampa bendrystės mokykla ne tik šeimai, spektaklio dalyviams, bet ir žiūrovams. Tai galėtų būti užkrečiama...

Bendraujant su nuosekliai dirbančiais kolektyvais malonu stebėti, kad visoje Lietuvoje lėlių teatro mėgėjiška kūryba gali profesionalėti. Išsaugodama mėgėjiškumo dvasią, pati kurdama taisykles ar jas griaudama,  kūryba nejučia tampa gyvenimo būdu, o kai kam ir profesija. Kūryboje visada lieka šis tas neišsakyta, ne visi ieškojimai pasiteisina, būna ir klaidų. Tame fone vieninga estetika ir kūrybiškumu sužibo tiesiog „megztas virbalais“, bet visai nenaivus Garliavos Jonučių vid. m-klos „Dryžuotukas“, klaipėdiečių „Trepsės“ objektų teatro spektaklis „Jaunatis“ pagal R. Tagorę, trumputė „Betliejaus istorija“, papasakota tradiciniame „Šėpos teatre“ dviejų paaugliško amžiaus vaikinų iš Dovilų km., arba kupiškėnų „Stebuklingas pyragas“, kuriame „Rygailio“ teatro jaunieji lėlininkai tryško žaisminga išmone. Daug laimėjo vadovai, sugebėję pasirinkti tinkamą kolektyvui ir lėlių teatrui literatūrinę medžiagą. Alksnupių pagrindinės m-klos spektaklį „Varna karaliaus pati“, V.V. Landsbergio „Obuolių pasakos“ motyvais buvo labai įdomu žiūrėti, nors pastabų dėl atskirų scenų sprendimo neišvengta.

Tradiciškai „Molinuko teatro“ šventėse rengiami ir spektaklių aptarimai. Net kai kurie vadovai pastebi, kad kai kurios pastabos nuolat kartojasi. Nuomonę išsako ne tik komisijos nariai, bet ir spektaklių režisieriai. Padrąsindami vieni kitus, jie dalijasi patirtimi, konsultuojasi. Pokalbiuose mezgasi nauji projektai.

Būtų  ką prisiminti ir ilgą „Molinuko“ kelią nuėjusiesiems. Iš tiesų profesionalų pastabos ne visada iš karto yra lengvai priimamos. Pamenu, kaip Balys Lukošius 1985 m. atvykęs Gargždų statybinių medžiagų kombinato kultūros klubo moksleivių lėlių teatro kolektyvui suteikti liaudies kolektyvo vardo „Arlekinas“, pažiūrėjęs Jūratės Januškevičiūtės su vaikais kurtą spektaklį „Klouno batai“, nedviprasmiškai pabrėžė, kad „aktorių lėlių teatre būtina uždengti su chlamida!“ (gr. chlamys, sen. graikų drabužis, dengiantis kūną). Šią pamoką gavusios iš garbiojo maestro dar „Molinuko teatro“ erdvėje klaipėdietės, lėlių teatro menininkės, lėliškų pavidalų niekada neužgožia aktorių kūnais. Nors nuo to laiko praėjo jau dešimtmečiai, režisierė prisipažino tada net pyktelėjusi, išgirdusi tokią pastabą, bet dabar jau gerai supranta, kad daug kur Lukošius buvo teisus. Juk daug kas suprantama tik „užaugus“, t.y. nuėjus tam tikrą kelią, o tam reikia laiko. Bet „Molinuko teatras“ juk nesensta. Jis gimė, augo ir augs. Tikėkimės...