Į pradžią Svetainės žemelapis
English
Poskyriai
Folkloro
Tautodailės
Papročių ir apeigų
Muzikos
Teatro
Choreografijos
Regionų kultūros informacija
Etninės kultūros
Mėgėjų meno
Kultūros centrų
Leidybos
Biblioteka
Liaudies kūrybos archyvas
Žurnalas „Liaudies kultūra“
Įrašų studija

Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Barboros Radvilaitės g. 8, 01124 Vilnius, Lietuva
Tel.: (8 5) 261 1190, 261 2540
Faks. (8 5) 261 2607
El. p. lnkc@lnkc.lt
 

Darbo laikas:
I–IV 8.00–17.00, V 8.00–15.45
Pietų pertrauka 12.00–12.45

Valstybės biudžetinė įstaiga
Kodas 190758519
A. s. LT517300010002455760, „Swedbank“ AB, banko kodas 73000.

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

 

Iš lauko į namus 2016

Iš lauko į namus

Laukiniai augalai tradicinėje mityboje ir buityje

 

Knygos autorė ir sudarytoja – Nijolė Marcinkevičienė
Kalbos redaktorė – Jurgita Marija Abraitytė
Dizainerė, dailininkė – Rasa Špokauskaitė
Fotografijos – Laimos Šveistytės

Leidėjas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras
2016 m. Vilnius

Kaina 10,00 Eur

UDK 633.8
MA419

  Turinys

Įvadas
Maistiniai laukiniai augalai

Vaikai ir laukiniai augalai


Dirvinis asiūklis (lot. Equisetum arvense) 18
Laukinis česnakas (lot. Allium oleraceum) 21
Didysis šilokas (lot. Sedum maximum) 22
Paprastasis kiškiakopūstis (lot. Oxalis acetosella) 23
Liepa (lot. Tilia) 26
Plačialapis švylys (lot. Eriophorum latifolium) 29
Plačialapis švendras (lot. Typha latifolia) 31
Paprastoji pušis (lot. Pinus sylvestris) 32
Valgomoji rūgštynė (lot. Rumex acetosa) 35
Dedešva (lot. Malva) 36


Žolės viralams ir dar šis tas

Dilgėlė (lot. Urtica) 41
Valgomoji rūgštynė (lot. Rumex acetosa) 46
Barštis (lot. Heracleum) 52
Meškinis česnakas (lot. Allium ursinum) 57
Gelsvalapė usnis (lot. Cirsium oleraceum) 60
Dirvinė usnis (lot. Cirsium arvense) 63
Paprastoji garšva (lot. Aegopodium podagraria) 65
Vaistinė šventagaršvė (lot. Angelica archangelica) 69
Miškinis skudutis (lot. Angelica sylvestris) 71
Krūminis builis (lot. Anthriscus sylvestris) 72
Didžioji varnalėša (lot. Arctium lappa) 73
Baltoji balanda (lot. Chenopodium album) 76
Daržinė žliūgė (lot. Stellaria media) 80
Paprastoji takažolė (lot. Polygonum aviculare) 81
Paprastoji kiaulpienė (lot. Taraxacum ofcinale) 82
Paprastoji trūkažolė (lot. Cichorium intybus) 86

Medžių ir krūmų vaisiai

Paprastasis ąžuolas (lot. Quercus robur) 93
Paprastasis šermukšnis (lot. Sorbus aucuparia) 95
Miškinė obelis (lot. Malus sylvestris) 102
Miškinė kriaušė (lot. Pyrus pyraster) 112
Erškėtis (lot. Rosa) 119
Paprastasis lazdynas (lot. Corylus avellana) 122

Prieskoniniai augalai

Dirvinis garstukas (lot. Sinapis arvensis) 127
Dirvinė čiužutė (lot. Tlaspi arvense) 131
Valgomasis krienas (lot. Armoracia rusticana) 134
Paprastasis kmynas (lot. Carum carvi) 138
Balinis ajeras (lot. Acorus calamus) 144
Paprastasis kietis (lot. Artemisia vulgaris) 147
Paprastasis kadagys (lot. Juniperus communis) 149
Čiobrelis (lot. Tymus) 152
Paprastoji bitkrėslė (lot. Tanacetum vulgare) 154
Paprastasis apynys (lot. Humulus lupulus) 155
Pajūrinis sotvaras (lot. Myrica gale) 159
Mėta (lot. Mentha) 162
Žolelių arbatos 165

Uogos

Uogavimas Dzūkijoje 168
Uogų rinkimas kupiškėnuose (Albinas Kriauza) 171
Uogavimas Žemaitijoje (Ignas Končius) 178

Vargo duona
Augalai liaudies medicinoje

Liaudiškoji vaistininkystė ir žolės 191
Augalų rinkimas 200
Vaistinių medžiagų paruošimo būdai 204
Augalas ir sveikata 206
Liaudiškoji veterinarija 218

Augalų naudojimas buityje

Siūlų ir audinių dažymas 223
Kiaušinių dažymas 229
Kiti augalų panaudojimo būdai 235
Naudota literatūra 240

  Įvadas

Šiandien jaučiame vis didėjantį visuomenės susidomėjimą augalija – gydymo, mitybos, panaudojimo buityje ir kitais tikslais. Tai susiję su pažangiu mūsų planetą nuo pražūties gelbstinčiu judėjimu už ekologiją, skatinančiu tramdyti gamybos tempus ir vartojimo poreikius, tausoti gamtą ir neteršti jos kenksmingų atliekų kalnais, gyventi natūralioje aplinkoje. Plečiasi ir panašiais pasaulėžiūros pamatais besiremiančios tendencijos siauresnėse srityse: vegetarizmas, veganizmas, žaliavalgystė – mityboje, augalininkystė „be chemijos“, natūralių medžiagų pramonė ir t. t. Paspirties tokioms idėjoms atgimti, gyvuoti ir paprastų, kiekvienam prieinamų receptų, kaip tai pritaikyti savo kasdienybėje, sėkmingai galime pasisemti ir iš savosios ilgaamžės kultūros, gyvenimo arti gamtos ir darnoje su ja.

Okupacijos ideologija, o atkūrus nepriklausomybę – kritimas stačia galva į rinkos pasaulį, teisingiau būtų sakyti – mechanizmus, smagračius, gerokai sutraukė mūsų ryšį su gyvąja gamta ir viena iš jos dalių – augalija. Dar ir XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos kaime apie augalus žinota labai daug: agrarinė kaimo kultūra rėmėsi laukinių ir kultūrinių augalų savybių pažinimu ir jų naudojimu kasdienėje buityje. Etnologai ir semiotikai žinias apie augalus pagal paskirtį skirsto į dvi grupes: 1) naudojamus pragmatiškiems tikslams kasdieniame gyvenime: augalas vartotas maistui, drabužiams, vaistams, kaip statybinė medžiaga ir pan. 2) skirtus metafzinei erdvei kaip saugojimo funkcija: už sijos užkišta Verbų sekmadienį pašventinta kadagio ar blindės šakelė, Sekminių berželio dėjimas į klojimą, kad javas saugiai sugrįžtų; dilgėlė greitai atželia, tai ją nupjovusi mergina greitai ištekės, greitas Žolinių puokštės vytimas reiškė ligas ir pan.
Pagrindinis šio leidinio tikslas – supažindinti skaitytoją su valgomaisiais augalais, ypač tais, kurie žinomi mūsų tradicinėje mityboje XX a. pirmojoje pusėje. Botanikai sako, kad pastaruoju metu iš pasaulyje žinomų 350 000 žydinčių augalų rūšių žmonės maistui ir kitoms reikmėms naudoja tik apie 3 000 rūšių. Kadaise, kai žmonės dar vertėsi vien medžiokle ir natūraliai augusių, maistui tinkamų, augalų rinkimu, buvo naudojama kur kas daugiau augalų rūšių. 1950 m. aptikto, prieš 5 000 metų žuvusio ir lede įšalusio „Tollundo“ žmogaus skrandyje rasta septyniolikos rūšių augalų likučių, iš jų tik dvi buvo dabar maistui naudojamos rūšys: miežiai ir avižos. Visos kitos rūšys – šiandien nekultivuojami augalai, mūsų laikomi piktžolėmis. Žmonija nuėjo ilgą kelią, kol sugalvojo imtis auginti grūdus, bet ir pradėjus auginti javus, daržoves nenustota rinkti laukinių augalų. Laukinė augalija visada buvo ir bus papildomas maisto šaltinis.


Šiuo metu laukinių augalų vartojimas maistui – aktuali tema, ir ne be reikalo. Mitybos specialistai įsitikinę, kad senovės graikų gydytojas Hipokratas buvo teisus, ištaręs nemarius žodžius: mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistai, o mūsų vaistai turi būti ir mūsų maistas. Sveikos mitybos specialistai baigia mus įtikinti, kad žmonės, valgantys daug augalinio maisto, retai serga ateroskleroze, kaip ir virškinamojo trakto, kraujagyslių ligomis. 

Nuo senovės mūsų krašto tradicinėje mityboje buvo naudojama daug laukinių (ar sulaukėjusių) žolių, vaisių, uogų, grybų, kuriuose gausu vitaminų, angliavandenių, baltymų, amino rūgščių, mineralinių medžiagų. Augalinis maistas nekaupia cholesterino, bet kaupia naudingąsias medžiagas, kurios gerina apetitą, virškinimą, maisto pasisavinimą. Nemažai valgomųjų laukinių prieskoninių augalų ne tik turi eterinių aliejų, kvapniųjų medžiagų, bet ir veikia kaip konservantai. Tai – garstyčios, laukiniai česnakai, krienai... Antimikrobinėmis savybėmis pasižymi dašiai, čiobreliai, pipirmėtės, kadagio uogos, kiečiai, raudonėlis. Leidinio tikslas – supažindinti skaitytojus su vertingiausiomis laukinių augalų savybėmis ir per rašytinius šaltinius, etnografnių ekspedicijų autentiškus užrašus atskleisti, koks svarbus šis augalas buvo mūsų tėvų (kai kam – senelių) mityboje, kaip jie vertino laukinės gamtos gėrybes. Knygoje rasite žinių apie tuos „gamtos grynuolius“, apie kuriuos mums papasakojo žmonės, patys jų ragavę ar bent jau tiksliai žinoję, kad tai darė kiti: man nesitaikė, bet mano moma pasakojo.


Leidinyje kiekvieną valgytą, ragautą, kaip maisto priedą ar prieskonį naudotą augalą išskyrėme kaip atskirą potemę ir nevengėme jo plačiau aptarti. Todėl prie kai kurių augalų rasite ir vieną kitą pastabą apie jų magiškas apsaugines galias, kitas, ne tik maistines, savybes, galimybes juos panaudoti buityje ir pan. Vis dėlto pagrindinis šios knygos dėmesio laukas – augalo reikšmė tradicinėje mityboje. Nesumenkindami laukinio augalo, kaip maistinio produkto, vertės pastebėjome, kad XX a. jis nenusvėrė kitų maisto gavybos žaliavų, veikiau tik papildė pagrindinį mitybos racioną, t. y. buvo valgomas, kai pritrūkdavo vienų ar kitų daržovių, javų, arba tiesiog kasdieniams valgiams paįvairinti, pasmaguriauti. Labai dažnas pasakymas: valgėm žolas iki daržas užaugs. Pavasarį nebuvo labai iš ko rinktis – sklepelis, bačkutės tuštėja, arba – nepriteklius vertė žoliauc ir in puodų krauc. Taigi noris ir ko navatniau po žiemos...


Šiuolaikiniai augalų žinovai jaučia pareigą perspėti skaitytoją dėl vieno ar kito augalo kenksmingų savybių. To šiame leidinėlyje nepabrėžiame – iš pateikėjų šių žinių negavome.


Nors, kalbant apie mitybai naudojamus gamtinius išteklius, negalima apeiti grybų ir miško uogų, tačiau, viena vertus, šia tema (ypač apie grybus ir grybavimą) tiek spausdintinėje, tiek rankraštinėje medžiagoje esama nemažai įdomių etnografnių duomenų, kita vertus, tai galėtų būti jau kito leidinio reikalas... Vis dėlto apie visais laikais žmones džiuginančias, sotinančias, pagirdančias Dievo dovanas – uogas šį tą įdėjome: Albino Kriauzos etnografnį uogavimo vaizdelį, siekiantį XIX a., ir ištraukėlę iš Igno Končiaus knygos „Žemaičio šnekos“ apie uogavo tradicijas Žemaitijoje. Skyrių apie maistinius augalus užbaigia pasakojimas apie vargo duoną. Marų, karų, nederlių ir kitų nelaimių nualinti žmonės labiausiai kentėjo pritrūkę duonos kasdieninės. Duona viskų atlaikė – pritrūkus rugių ar kitų javų grūdų žmonės buvo priversti į duonos maišymą dėti netikėčiausių priedų. Žinoma, kad ir čia jiems į pagalbą pirmiausia ateidavo laukiniai augalai. Kai mus per karų išvarė su gyvuliais, išsikraulinom in miškų, da per pirmų karų. Ir kokios cik mes duonelės ty nevalgėm, ir su ąžuolų lapais, ir su giliais, va, ir šitų viržių būdavo pribraukiam...

 Etnomedicinoje žolininkystė užimtų didžiausią ir iki šių laikų dažniausiai taikomą dalį. Dar XX a. pirmojoje pusėje apie gydymą vaistiniais augalais nusimanė beveik kiekviena kaimo moteris ir šis žinojimas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Bet dažnoje bendruomenėje visada buvo žmonių, kurie turėjo daugiau žinių apie žolių vaistines savybes, tikslingai užsiėmė jų rinkimu ir ligonių gydymu. Tokie žmonės buvo vadinami žolininkais, o ši liaudiškojo gydymosi sritis buvo plačiausiai praktikuota, nes žolių poveikis sveikatai buvo akivaizdus. Kadangi ir ši sritis šiandien tampa aktuali, sulaukia vis didesnio susidomėjimo, leidinyje trumpai apžvelgėme lietuviškąją liaudišką gydymo žolėmis tradiciją. Paminėjome ir vieną kitą augalą, naudotą gyvuliams gydyti.

 Knygoje rasite skyrelį, kuriame aiškinama, kaip vienas ar kitas augalas naudotas buityje, kiek jis pasitarnavo XX amžiaus pradžios kaimiečiui. Prancūzų botanikas Žanas Emanuelis Žiliberas, rašydamas apie XVIII a. pabaigos lietuvių valstietijos gyvenimą, stebisi jų natūraliu gyvenimo būdu ir tuo, kaip augalai naudojami buityje: „Lietuvių valstietis, audros išmestas į Robinzono Kruzo salos krantą, nebūtų ėmęs labai nerimauti dėl savo likimo. (...) Keturi sukalti jaunų ąžuolų kamienai ant keturių kojų, tai lovos rėmas, ant išpintos lovos dugno klojami paparčiai ir samanos, štai ir visa lova. Vaikai žiemą miega ant suolų, šalia krosnies, vasarą ant lapų ar lauke. Keli molio puodai – tai visi jų indai. Plaktuku nutašytas akmuo ir grublėtas grūstuvas jų naudojami kaip girnos, kuriomis susimala grūdų ir miltų. Kirviu išskobtas ąžuolinio rąsto gabalas – tai jų duonkubilis (Lietuvos kaimo ekonomikos aprašymas/Liaudies kultūra. 2014. Nr. 3. P. 49). Panašų vaizdą dar buvo galima aptikti XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje nuošaliame kaime. Iš medienos gaminti darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai. Iš liepos karnų pintos vyžos, iš karklų, pušų, kadagio šaknų pinti krepšiai, vokeliai javams laikyti ir kt. Štai kad ir vienas iš labiausiai Lietuvoje paplitusių medžių – beržas; iš jo tošies ir dervingų kelmų degintas produktas, vadinamas degutu, naudotas vežimo ratams tepti, impregnuoti luotus ir kitus vandenyje naudojamus medinius gaminius. Degutas naudotas ir kaip klijai, vyrai juo valė savo odinius ilgaaulius batus ir kt. Panašiai galima kalbėti apie dažną mūsų miškų, laukų, sodybų medį ar krūmą. Puikiai pažintos dažomosios augalų savybės. Iki šių dienų augalai naudojami velykiniams kiaušiniams dažyti.

 Populiarėjant valgomųjų laukinių augalų naudojimui mityboje, leidinyje pateiktais autentiškos medžiagos fragmentais norime paskatinti etninės kultūros specialistus ir visus, besidominčiuosius šia sritimi, rengti ekspedicijas ar pavienes apklausas tokioms žinioms rinkti, paieškoti duomenų rankraštynuose, archyvuose... Reikia paskubėti sukaupti žinias iš žmonių, kurie ragavo, gamino valgius iš laukinės gamtos aruodų, o ne tik prisiskaitė šiuo metu itin populiarios literatūros apie augalų naudą, jų vartojimą visame pasaulyje... Etnografniai duomenys padėtų daugiau žinoti, kuriuos augalus lietuviai prieš kelis dešimtmečius ragavo, iš kurių virė arbatas, vartojo kaip prieskonius, o iš kurių gamino valgius ir kaip tai darė, su kokiais kitais produktais juos derino. Labai svarbu užrašyti, kaip ruošė jų atsargas žiemai, ir pan. Nemažiau vertinga būtų pasidomėti kitais augalų panaudojimo, jų materialiųjų bei „dvasinių“ savybių taikymo būdais.

 

 
  


 2014   2011  

  

   2014 

 

Lietuvos kultūros centrai
Etninės kultūros antologija   
Etninės kultūros renginiai

Naujausias žurnalo 
„Liaudies kultūra“ numeris

© Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Idamas.
Naudojama Smart Web.