Į pradžią Svetainės žemelapis
English
Poskyriai
Folkloro
Tautodailės
Papročių ir apeigų
Muzikos
Teatro
Choreografijos
Regionų kultūros informacija
Etninės kultūros
Mėgėjų meno
Kultūros centrų
Leidybos
Biblioteka
Liaudies kūrybos archyvas
Žurnalas „Liaudies kultūra“
Įrašų studija

Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Barboros Radvilaitės g. 8, 01124 Vilnius, Lietuva
Tel.: (8 5) 261 1190, 261 2540
Faks. (8 5) 261 2607
El. p. lnkc@lnkc.lt
 

Darbo laikas:
I–IV 8.00–17.00, V 8.00–15.45
Pietų pertrauka 12.00–12.45

Valstybės biudžetinė įstaiga
Kodas 190758519
A. s. LT517300010002455760, „Swedbank“ AB, banko kodas 73000.

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

 

Nuo Dainų dienos iki tautos šventės 2015

Nuo Dainų dienos iki tautos šventės

Nuo Dainų dienos iki tautos šventės / Regimantas Gudelis. - Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2015. - 435 p.

Kaina 10,00 Eur


Monografijoje nagrinėjama Lietuvos dainų švenčių prasmių vizija, istorinis jos formavimosi ir plėtros procesas. Tiriamasis darbas remiasi istorine, menotyros, sociologine, gausia pokalbių su iškiliais kultūros veikėjais ir Dainų švenčių dirigentais medžiaga. Knyga skiriama Dainų švenčių rengėjams, joje dalyvaujančių kolektyvų nariams ir plačiajai visuomenei.

Knygos autorius dr. Regimantas Gudelis (g. 1944) yra ilgametis Dainų švenčių dalyvis, mokslų daktaras chorinio meno tyrinėtojas, dirbo pedagoginį, chormeisterio darbo, dainuoja choruose.

R. Gudelio darbai - chorinės literatūros vadovėliai aukštosioms mokykloms, monografijos ir straipsniai mokslo leidiniuose Lietuvos chorinio meno istorijos klausimais.


Autoriaus Regimanto Gudelio erudicija, įžvalgumas ir profesionalumas skleidžiasi per išsamią Lietuvos dainų švenčių analizę. Monografijos praktinė ir teorinė reikšmė yra itin aktuali plačiam skaitytojų ratui: vadybinin­kams, chorvedžiams, režisieriams, pedagogams, socialinių bei humanitarinių mokslų atstovams ir, aišku, švenčių dalyviams. Daugelis autoriaus pastebėjimų ir išvadų yra artimi edukologijos, tautotyros, socialinės psichologijos, filosofinės antropologijos ir estetologijos tematikai - ypač žmogaus dvasinio tobulėjimo prasme.

Prof. habil. dr. Juozas Mureika

Monografijoje Dainų šventės vertinamos kaip ypatinga lietuvių tautos meninės ir kultūrinės įtaigos, jos dvasinių galių raiškos priemonė. Autorius aptaria su švenčių organizavimu susijusius dokumentus, gvildena reper­tuarą, analizuoja gausius dalyvių ir žiūrovų apklausų duomenis, pristato istorinį kontekstą ir pateikia argumentuotą atsaką į švenčių kritiką. Didelis dėmesys skiriamas chorų menui ir jungtinio choro fenomenui, bene pirmąkart Dainų švenčių tyrimų istorijoje pateikiama išsami dirigentų veiklos analizė. Monografijoje išdėstyta ir apibendrinta medžiaga yra reikšminga mūsų tautos kultūros istorijai, todėl darbas bus naudingas ir mokslininkams, ir šia tema besidomintiems skaitytojams - autorius pateikia daugybę įdomių, prasmingų, verčiančių susimąstyti klausimų ne tik akademinei bendruomenei, bet ir mūsų ateities kartoms, nuo kurių priklauso švenčių likimas.

Prof. habil. dr. Romualdas Apanavičius

Man labai rūpi pasakyti, kad mes net ir dabar kiek vienpusiškai suvokiame Dainų šventės prasmę, pačią sąvoką Dainų šventė - tarsi pramogą, tarsi linksmybę, o juk svarbiausias yra šventės dvasinis pradas. Man regis, kad didele dalis žmonių nepritaria šiam renginiui, numodami ranka ir net atvirai spaudoje pareikšdami, kad Dainų šventė jiems yra „lažas“, kad tai stalinizmo palikimas, sovietų diktatūros darbas. Esu nemažai rašęs ta tema - neskubėkime vertinti, paanalizuokime, kas buvo Dainų šventė sovietiniais metais? Tai mūsų gyventas laikas, ir galiu pasakyti, kad lietuviai sugebėjo rengti šventes kaip tautinius vakarus. [...] Tad kas yra Dainų šventė? Tai apeiga, tai atlaidai, kuriais mes turime gyventi. Duok Dieve, kad šių metų šventė nebūtų paskutinė... Nes iš širdies noriu, kad mes būtume lietuviais, kad būtume kaip tie, kurie organizavo pirmąsias Dainų šventes.

Dainų švenčių dirigentas, profesorius Algirdas Vyžintas

Dainų šventė nuo koncerto skiriasi iš esmės. Šventėje žmonės mato ir jaučia, kad jų čia yra labai daug, kad jie yra nepažįstami, bet kartu ir visi kažkuo artimi. Jie - dainuojantys Lietuvos žmonės. Ir nors jie vienas su kitu nepažįstami, bet visi būdami lietuviai, ima dvasiškai bendradarbiauti. Atmosfera panaši į tą, kuri tvyrojo Sąjūdžio mintinguose ir Baltijos kelyje - tūkstančiai žmonių atlieka vieną veiksmą. Tai yra labai stipru! Būtent tai yra labai stipru. Visi jaučiasi dalyvaujantys tame dideliame vyksme, daug kartų didingesniame nei koks nmors kitas koncertas.

Dainų švenčių dirigentė, Vilniaus universiteto chorų vadovė Rasa Gelgotienė

Jei ne Dainų šventė su visais savo atsišakojimais, Lietuvos christianizacijos tūkstantmetis būtų likęs be pastebimesnio paminėjimo. Niekas iš būsimų renginių šio nepranoks, esu tuo įsitikinąs. Dainų šventė tapo Tautos švente. Kai: viskas Lietuvoj teka pusiau su bėda, Dainų šventės yra tarsi ir nieko nestebinanti tradicinė kultūrinė procedūra. Tačiau bėdmečiais Dainų šventė atskleidžia savo tikrąją prasme: ji tampa Nacionaliniu susirinkimu, kuriame Tauta fiziškai, žmogus prie žmogaus, liudija savo buvimo būtiškumą - valią ir siekį būti saule. Taip atsitiko ir šįkart. Nepaisydami nei įvairiopų stygių, nei valdžios padarytų finansinių „sutrumpinimų“ nei tam tikros dalies šiuolaikinių „šviesuolių“ atvirai ciniško požiūrio į šį per šimtmetį suformuotą Baltijos rytinės pakrantės tautų saviraiškos unikumą, žmonės susirinko kaip į tikrą savo šventę.
Didžiausias šių metų Dainų šventės laimėjimas - šviesi nuotaika, visų dalyvių geranoriškumas ir nesume­luotas tikėjimas, kad mes galim gyventi ir išgyvensim Lietuvoj kaip Lietuvoj - su savo kalba, savo papročiais ir savitu gyvenimo būdu. Dainų šventė padėjo susitelkti. Po jos Lietuvoj pasidarė šviesiau. Tarsi kvėptelėjus gryno oro.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, politikas, visuomenės veikėjas, filosofas Romualdas Ozolas


Knygos „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“ pristatymas Knygų mugėje 2016. Pristatyme dalyvavo (pradedant iš kairės) R. Gudelis,  A. Juozaitis, V. Miškinis, S. Liausa.


TURINYS

Pratarmė / 6
Tikslas, uždaviniai, objektas / 8
Dainų švenčių tyrimo metodologija /10
Tyrimų apžvalga / 11
Monografijos autoriaus darbai / 16

Pirma dalis.

Dainų švenčių pradmenys Vakarų Europos chorinėje tradicijoje / 19
Pamatinės choro prasmės ir sampratos / 19
Romantizmo chorų sąjūdžiai ir šventės / 29
Liuteroniškos muzikinės tradicijos įtaka Dainų švenčių tradicijos susiformavimui / 32
Pirmosios Dainų šventės Šveicarijoje ir Vokietijoje (XIX a. antroji pusė) / 34
Dainų šventės Šveicarijoje / 34
Dainų šventės Vokietijoje / 36
Dainų šventės Baltijos šalyse / 39

Antra dalis.

Lietuvių liaudies dainavimo tradicija -prielaida chorams ir Dainų šventei atsirasti (XIX a. pabaiga-XX a. pradžia) / 45
Tautinis atgimimas, lietuvybės sklaida per giesmes ir dainas / 45
Liaudies dainos tradicija - chorų iškilimo prielaida / 53
Lietuviškų chorų sąjūdis, šventinės psichologijos elementai ir lietuviškuose vakaruose / 60
Minties ruošti Tautos šventą svarstymas / 6

Trečia dalis.

Pirmosios Lietuvos dainų šventės vizija / 71
Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių istorinis, politinis ir kultūrinis kontekstas / 71
Apie pirmosios Dainų šventės tikslo problematiką / 81
Vietinio pobūdžio dainų šventės - chorinės galios išsiskaidymas / 92
Dainų švenčių vizijos steigties problematika / 99
Ketvirtosios Dainų šventės repertuaras - tautinės tradicijos įtvirtinimas / 109

Ketvirta dalis.

Tautiškumo atspindžiai Dainų šventėse sovietinės okupacijos laikotarpiu / 114
Kultūros pertvarka ideologiniu principu / 115
Kultūrinė rezistencija ir tautos dvasinė galia / 120
Dainų šventės pajauta - iš poteksčių / 129
Tautinė motyvacija šventės ir repertuaro vertinime / 134
Naujoji Dainų švenčių strategija - paradoksas ar dėsningas reiškinys? / 145

Penkta dalis.

Dainų šventės vizija XXI amžiaus pradžioje / 152
Dainų šventė - pažinimo objektas naujoje istorinėje situacijoje / 152
Dainų ir šokių švenčių tradicijos prasmių formulavimas paraiškoje UNESCO konvencijai / 155
Socialinės ir meninės Dainų šventės funkcijos / 162
Dainų šventė tautos istorijoje / 165
Dainų šventė - Tautos šventė / 170
Vardas keičiasi ar išlieka? / 170
Dainų šventė - ypatinga šventės rūšis / 172
Šventybės, dvasingumo fenomenai Dainų šventėje / 181
Šventybės ir dvasingumo inspiracijos / 187
Šventybės fenomenų paieška Lietuvos chorinėje patirtyje / 191
Tautinė ir pilietinė Tautos šventės inspiracija - Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė / 197
Dainų šventės išeivijos gyvenime / 207

Šešta dalis.

Tradicijos tęsėjai - moksleiviai / 229
Moksleivių chorai Dainų šventėse Lietuvoje / 229
Moksleivių dainų šventės: naujų tikslų kėlimas / 235
Moksleivių dainų švenčių meninė visuma ir repertuaras / 238
Moksleivių dainų švenčių rengimas: meniniai ir metodiniai klausimai / 244
Šventės kūrimo metodika / 245
Moksleivių dainų šventė ir institucijų bendradarbiavimo problematika / 253

Septinta dalis.

Jungtinis choras - tautinės dvasios reiškėjas / 258
Jungtinis choras - tautinės, meninės ir dvasinės galios reiškėjas / 258
Jungtinis choras - ypatinga choro rūšis / 258
Jungtinio choro meninė-dvasinė energija / 271
Šventės estrada - jungtinio choro Dainos namai / 277
Tautiškumo raiška jungtinio choro repertuare / 280
Bendrieji reikalavimai Dainų šventės repertuarui / 280
Tradicijos branduolys - liaudies dainos ir pirmosios Dainų šventės / 283
Tautiškumo apraiškos ir prieštaros sovietinio laikotarpio Dainų švenčių repertuare. Naujas repertuaro žanrinis modelis / 284
Tautinės dainos atgaiva 1990-2014 m. šventėse / 292
Septynios šventės - septynios inovacijos / 304

Aštunta dalis.

Dainų šventės dirigentai: patirtys ir pajautos / 310
Problema: ar kiekvienas geras choro vadovas gali diriguoti Dainų šventėje? / 310
Jungtinio choro meninės ir dvasinės energijos žadinimas ir valdymas / 316
Repetavimo su jungtiniu choru metodika / 322
Dainų šventės vyriausiasis dirigentas - meno valdovas / 327
Dirigento ryšiai su publika: probleminiai aspektai / 331
Dirigento autoritetas, charizma / 333
Apibendrinimas / 336 Išvados / 339

Summary / 344

Priedai / 348

1 priedas. Iki Pirmojo pasaulinio karo veikusių chorų sąrašas / 348
2 priedas. Siūlytas ketvirtosios visuotinės Dainų šventės repertuaras / 356
3 priedas. Sociologinių tyrimų duomenų skaitmeninės lentelės (Ketvirta dalis. Tautiškumo atspindžiai Dainų šventėse sovietinės okupacijos laikotarpiu) / 358
4 priedas. Išeivijos Dainų šventės / 366
5 priedas. XXV Latvijos dainų šventės meninė programa / 384
6 priedas. Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės (2009) choriniai koncertai / 386
7 priedas. Jungtinis choras - tautinės dvasios reiškėjas. Tautiškumo raiška jungtinio choro repertuare / 391
8 priedas. Ištraukos iš R. Gudelio straipsnio „Dainų diena „Čia - mano namai“ 2014“ / 400
9 priedas. Interviu su R. Katinu / 410

Literatūra / 413

Monografijos autoriaus darbai / 413
Dainų švenčių leidiniai, istorija / 415
Partitūros / 418
Chorinio meno teorija ir istorija / 418
Kultūros tyrinėjimai / 422
Visuomeninė mokslinė literatūra / 423
Publicistika / 425
Elektroniniai ištekliai / 433

 

UDK 791.6(4745) Gu49

ISBN 978-609-8166-03-3

SL 420. 2016 01 15. 55 sp. lankai. Tiražas 300 egz.
Išleido Lietuvos liaudies kultūros centras
Barboros Radvilaitės g. 8, 01104 Vilnius.
Spausdino „UAB GPK ir Ko“
Miško g. 5B-1, 14158 Antežeriai, Vilniaus r.


 

Pratarmė

Dainų šventės jau yra tapusios mūsų gyvenimo dalimi: jose dainuojame, švenčiame – patiriame dvasinį katarsį. Tokios šventės dvasią lengviau protu suvokti ir pajusti būnant joje, dalyvaujant jos procese, jaučiant, jog jai esi reikalingas kaip kuriantis žmogus, o ne kaip į šventę atėjęs kritikas, pasiruošęs racionaliai analizei. Taip yra ir man.

Tvarkant monografijos tekstą, iš senos knygos iškrito aplankėlis, jame buvo parašyta:

Diplomas. 1960 metų respublikinės dainų šventės organizacinis komitetas apdovanoja Dr. GUDELĮ REGIMANTĄ, Kauno J. Gruodžio v. muzikos technikumo mišraus choro dalyvį, LAIMĖJUSĮ RESPUBLIKINIAME KONKURSE PIRMĄ VIETĄ. Organizacinio komiteto pirmininkas K. Preikšas (parašas). Vyriausios žiuri komisijos pirmininkas J. Banaitis. Vilnius 1960 VII 21.

Mūsų chorui anuokart vadovavo maestro Benediktas Mačikėnas, tarp kitų choro dalyvių buvo Albinas Petrauskas, Leokadija Januškienė, Algimantas Mišeikis, Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė, Donatas Jokūbonis, Zinaida Gerasina, Leonas Pranulis, Česlovas Leonas, broliai Jonas ir Juozas Dubickai ir kiti. Tą kartą, patekę į šventę, pamatėme daugybę pasipuošusių, šventiškai nusiteikusių žmonių, ką tik pastatytą Vingio estradą, dirigento pakyloje – kompozitorius Balį Dvarioną, Joną Švedą, Konradą Kavecką, Klemensą Griauzdę, dar jaunus Antaną Jozėną, Adolfą Krogertą ir kitas įžymybes. Po kelių metų tie garbūs muzikai buvo mūsų profesoriai konservatorijoje. Nauji kolegos studentai irgi vėliau tapo mūsų muzikos istorijos dalimi: Petras Bingelis, Povilas Gylys, Sigitas Vaičiulionis, Alvydas Šulčys... Dainų šventės mus tarsi apglėbė savo galingais baltais sparnais, jos prieglobstyje prabėgo anos – mano – kartos pavasaris ir vasara, priartėjo ruduo.

Taigi nedidelis diplomas man priminė dar vieną tiesą: šventei reikia mūsų visų, o mums reikia jos. Dainų šventės dalyvio ženklelius ir programas-knygas pirmosiose Dainų dienose gavo ir iki šiol išlaikė mūsų mamos ir tėvai. Ir tai nėra tik nostalgiją žadinantys daiktai – ne, tai yra kur kas daugiau – priminimas, kad kiekvienas šventės dalyvis buvo, yra ir bus gerbiamas!

Būti šventėje ir jausti tūkstančių dainininkų vieningą kvėpavimą, jungtinio choro energijos išlydžius – jaudinanti, neišdylanti patirtis, tačiau ji nėra vien asmeninis dalykas – joje koncentruojasi visų mūsų objektyvizuotos patirties sandai. Tik per individualią patirtį galima apčiuopti kolektyvinę.

Ilgai vengta kalbėti apie Dainų šventę kaip sakralią šventę, šventybę, Tautos šventę.

Tą jausmą slopinome, ne jį buvo užspaudęs sovietinis rėžimas: ko kelti propagandiniai reikalavimai ir aukšto meninio lygio kategorijos. Tačiau Dainų šventės prasmė tarpsta aukščiau to, pakylėtoje jausmų sferoje, transcendencijos lygmenyje. Buvo dar ir kita priežastis: po ilgų carizmo priespaudos metų susikūrusi Nepriklausoma Lietuvos Respublika (1918) sparčiais tempais formavo savo modernią tautinę kultūrą. Iki profesionalių chorų dar buvo toli, tautos meną privalėjo reprezentuoti mėgėjai. Teko perdėtai įtemptais tempais dainininkus mokyti muzikos rašto, išlavinti balsus, šventė užleido vietą darbui. Sovietinės okupacijos metais minties apie Tautos šventę irgi negalėjo būti, protingiau buvo rūpintis chorų kultūra. Vertybių lūžis atėjo tik su Pirmąja pasaulio lietuvių dainų švente (1994). Štai tada iš visų žemynų sugužėję lietuvių chorai pajautė ir ištarė: Dainų šventė yra mus jungianti ir vienijanti šventė!

Taigi knygoje ir noriu pakalbėti apie Dainų šventės viziją – mąstomų, numatomų, simbolinių prasmių sankaupą, galimas vertybes ir jų reikšmę; man tai pat svarbu apžvelgti tautinės būties augimą ir aktualių prasmių atsiradimą. Tačiau tautiškumas, tautinė būtis, žinome, negali būti suvokiami tiesmukai, tam reikia idėjų ir vizijų, ritualinių veiksmų, švenčių, jų refleksijos, tikslo įvardijimo. Vadinasi, mums reikia ne tik dainuoti ir švęsti, bet ir įvardinti tokių veiksmų simbolines prasmes, jų reikšmę tautos egzistencijai. Tokiu principu ir plečiasi tautinės būties dimensija.

Kai knygos rašymas artėjo prie pabaigos, tarptautinėje konferencijoje Taline Rainas Vaidemanas, trijų Baltijos šalių muzikų akyse drąsiai pareiškė, kad Dainų šventė yra estų visuotinė bažnyčia, latviai mokslinėje literatūroje savo chorus ir Dainų šventes dar anksčiau taip pat įvardino šventybe, ypatinga etnojungiamąja grandimi. Taigi mes savo Dainų šventę sakralizuoti lyg ir susivėlinome!

Pavadinimo knygai ieškoti nereikėjo, jis savaime iššoko iš mintyse įsivaizduojamo Dainų švenčių judėjimo vingiuotu istorijos keliu – nuo Šveicarijos ir Vokietijos per Estiją ir Latviją, nuo mūsų pirmosios Dainų dienos iki dabartinių monumentalių, visą savaitę trunkančių dainų ir šokių šventės.

Knygoje daugiausia kalbama apie visuotinės Dainų šventės Dainų dieną. Skyrius apie išeivijos Dainų šventes JAV ir Kanadoje bei dalis apie Moksleivių dainų šventes buvo įtraukti tam, kad būtų aprėpta tradicijos visuma, nubrėžtos jos komponentų sąveikos trajektorijos.

Pateikiu ne vien savo nuomonę, bet ir kolegų. Į Dainų švenčių dirigento tribūną vienu ar kitu metu pakilo jaunesnioji intelektuali, puikiai profesionaliai pasirengusi talentingų dirigentų karta: Vytautas Miškinis, Vaclovas Augustinas, Regina Maleckaitė, Rasa Gelgotienė, Kastytis Barisas, Alfonsas Vildžiūnas, Artūras Dambrauskas, Arvydas Girdzijauskas ir daugelis kitų. Jų atsivėrimus interviu traktuoju ne tik kaip pažangius požiūrius, bet ir kaip optimistinius, įkvepiančius tautą ir chorų dainininkus. Juk patirtis parodė, kad abipusis dialogas, minčių ir jausmų dalinimasis tarp šventės dirigentų ir visų kitų šventės subjektų yra stiprus psichologinis impulsas veikti! Skirtingai nuo poetų, nuolat kalbančių su savo skaitytojais, dirigentai Dainų šventėje beveik nekalba – neturi laiko, o kokį atsaką jie patiria iš milžiniško jungtinio choro, kokį jo veidą mato prieš save, iki šiol nebuvo kalbama. Vis dėlto, žodinis dialogas reikalingas, jis padės geriau vieniems kitus suprasti, labiau vertinti abipusį dvasinį ryšį, estradoje įsidegančios dvasinės energijos dėsnius.

Puoselėju viltį, jog daugelis knygoje aptariamų Dainų dienos dalykų bus aktualūs visiems kitiems žanriniams šventės renginiams ir jų projektams – Šokių dienai, Ansamblių vakarui, pučiamųjų instrumentų koncertui ir kitiems. Svarbiausios man jungiamosios grandys yra šventės ir šventimo atmosferos formavimo psichologija, jungtinio meninio kolektyvo dvasinė energija, dirigentų bendravimo su juo ypatumai, repertuaro formavimo bei vertinimo, dalyvių ir publikos motyvacijos dalykai ir kitos.

Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) pasiryžimas išleisti šią knygą rodo, jog ši įstaiga, ilgai leidusi tik metodinę medžiagą, suka link sudėtingesnių projektų. 2014 m. Dainų šventės išvakarėse LLKC išleido monumentalų istoriografinį leidinį „Lietuvos dainų švenčių tradicija“, po jo numato išleisti ir labiau teorinio pobūdžio darbų.

Šis mano darbas nepretenduoja į galutinį ir nenukonkuruojamą Dainų švenčių tyrimą ar atrastų visuotinių tiesų skelbimą. Dainų šventė atsinaujina su kiekvienais metais, į renginius ateina naujos dainininkų, šokėjų, instrumentalistų ir publikos kartos. Jos kurs savo Dainų šventės projektus, naujai perrašys aptartas temas ir pateiks jose savas objekto interpretacijas.

Dėkoju Dr. Bronislovo Lubio vardo labdaros ir paramos fondui, parėmusiam knygos leidimą, profesoriams Romualdui Apanavičiui ir Juozui Mureikai už monografijos recenzavimą, redaktoriui LLKC direktoriui Sauliui Liausai, už kalbos tvarkymą – Skirmantei Ramoškaitei ir už medžiagos knygoje sudėliojimą Audronei Lasinskienei.

Summary

The monograph “From a Song Day to a National Celebration” analyses the notional Vision of the Lithuanian Song and Dance Celebration, the historic process of its formation and development. The publication is written following the principles of the scientific research and taking use of methods of musicology, choir-mastering and sociology. It is a continuous research work of the author Regimantas Gudelis.

The song celebrations were born in Switzerland and Germany in the époque of the national revival, when the feudal order was decaying and the capitalist order was developing. The époque was also marked by the processes of unification of nations, sharing the same language, seeking statehood and democracy. The first celebrations in Zurich in 1843 and in Wurzburg in 1845 were yet gatherings of singers (Sӓngerfest) with a ready-set repertoire and a joint choir performance. The song celebrations spread to the Baltic States - Estonia (the first national celebration was held in 1859), Latvia (1873) and Finland (1924) - via German colonies and their choirs. The first song celebration in Lithuania was held in 1924.

Lithuania was the only Catholic state hosting song cele­brations; therefore the incipient choral movement (from the end of 19th century till the beginning of the 20th cen­tury) and later - the Song and Dance Celebration – were hardly influenced by the German Lutheran tradition. Its breath is in the folk singing and chanting tradition.

Due to the Russian Tsarist Oppression over the 19th century and the Lithuanian press ban for forty years (1864-1904) the practical conditions to hold the first Song and Dance Celebration in Lithuania had aroused only after the regaining of the Independence. The first one (1924), which was initiated and organised by the composer J. Žilevičius, made an implication to the existence of the Lithuanian choral school and turned into a historic celebration of the revival of the Lithuanian nation. The two subsequent Song Celebrations (1928 and 1930) were badly organised bringing disappointment to its participants and spectators. The organisational responsibility was then taken over by the Lithuanian Association of Musicians and its chairman N. Martinonis, who lost the meaning of a Song Celebration as a cele­bration of singers and only concentrated his attention to one single goal - the artistic mastery of choirs... The choral potential was dispersed; towns and public organisations started organising local celebrations, and the organisation of the fourth national celebration before the Second World War became impossible.

The artistic and political meaning of the Song and Dance Celebration had been differently conceived by the ideologists of the soviet occupation and cultural workers, who organised the first post-war celebration already in 1946. The objective of the celebration was to salute the soviet occupation. The state system of cultural education activity was implemented and nine song celebrations were held during the period of soviet occupation. Although celebrations were strongly ideological then, however some space was left for the expression of traditional art phenomena, the manifestation of spiritual unity and cohesion of the nation, keeping the collective memory alive. Therefore the Song and Dance Celebrations became a breakthrough of the national resistance and drew closer the liberation from the soviet occupation.

 After the restoration of the Lithuanian Independence in 1990 the official Vision of the Song and Dance Celebration has changed, the shared public confidence that the Song and Dance Celebration was something much bigger - the National Celebration - has consolidated. The active factors of inspiration were two World Lithuanians' Song and Dance Celebrations (1994, 1998), the Song and Dance Celebration of Lithuania's Millennium (2009), political events: the Russia s war against Ukraine and recent waves of increasing political pressure in Europe and in relation to this - an arising breakthrough of national consciousness in the Baltic States. The 2014 Song and Dance Celebration “Here Is My Home” has sensitively responded to these global transformations; an event has received artistic success and has been welcome by the audience with delight. The historic time, those mentioned and other circumstances have brought about the interpretation of the Song and Dance celebration not only as an engaging art festival, but as a symbol of spiritual power and unity of the nation - the National Celebration.

After the Second World War the idea and organisational practices of the Song and Dance Celebration in North America had been implemented by the Lithuanian community in exile. Eminent composer and music reviewer V. Jakubėnas had raised and implemented his idea of the national Song and Dance Celebration: its primary objective was the national unity, but its realisation was only possible through the choral art of the highest artistic level. The eighth, ninth and tenth celebrations complemented with compositions by national authors represented a continuous tradition of the Lithuanian Song and Dance Celebration. The tradition of celebration of Lithuanians in exile affirmed that the main objective of the Song and Dance Celebration was the national unity, while its main precondition to raise up to the celebrati­on’s level was its artistry.

In 2003 the Baltic Song and Dance Celebrations in Estonia, Latvia and Lithuania were listed by UNESCO among the masterpieces of the Oral and Intangible Heritage of Humanity and in 2008 the tradition was inscribed on the Representative List of the Intangible Cultural Heritage of Humanity.

 The artistic and political meanings were formulated in the explication of the object, as well as their role in the struggle for liberation from the soviet occupation was emphasised. The states officially obligated to safeguard the tradition of celebrations, maintain and cherish its' values.

 The spiritual and artistic potential of the nation on a Song Day is concentrated and displayed in the singing process by the joint choir composed of 12-16 thousand singers. As the principal conductors and singers note the choir holds an extraordinary artistic and spiritual energy, which breaks at certain moments. Its source is the diffusion of musical sound in a vast space, a composition, an interpretation of artistic content, the conductor s suggestion. The brightness and intensity of these energy breakthroughs, which put in all of the participants of the celebration into the artistic, spiritual and social catharsis, is the greatest value of the Song and Dance Celebration. It has been noticed that some compositions inspire choral energy breakthroughs much more than others.

The mediators of the artistic and national values of the Song and Dance Celebrations are the principal conduc­tors. Certainly not all great conductors, having mastered the training and leading a choir, may successfully conduct a numerous joint choir of singers from all over Lithuania. The necessary personal features are an extraordinary confidence in one’s potential, professionalism, personal attractiveness, an ability to immerse into a spiritual communication with a great number of people, the expediency of choir-mastering actions and accuracy - all the characteristics that the charismatic professional leadership embraces. The research has shown that the young intellectual generation of the celebration s principal conductors are conscious and sensitive to the meaning of the Song and Dance Celebration as the National Celebration. It presupposes that the Song and Dance Celebration, having experienced some visionary deficiencies in the last years of the interwar period, having overcome ideological shades in the soviet times, again returns to its profound archetypical meanings echoing early Swiss and German song celebrations. In 2024 Lithuania will celebrate the centenary anniversary of the first Song and Dance Celebration.

 

 
  


  
2018  2014  2011  


 

Lietuvos kultūros centrai
Etninės kultūros antologija   
Etninės kultūros renginiai

Naujausias žurnalo 
„Liaudies kultūra“ numeris

© Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Idamas.
Naudojama Smart Web.