2016 m. balandžio 5–6 d. Lietuvos liaudies kultūros centre vyko taikomosios medžio drožybos ir tradicinės tekstilės seminarai, skirti pedagogams ir liaudies meistrams, dirbantiems vaikų meninio ugdymo srityje.

Pirmoji diena buvo skirta taikomajai medžio drožybai. Susirinkę dalyviai išklausė pranešimą tema „Tradicinės taikomosios medžio drožybos kompozicijos ir ornamentai“, kuriame daugiausia dėmesio skirta pjaustinėtam dekorui, itin dažnai naudojamame verpstėse ir prieverpstėse. Analizuotos XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios dirbinių nuotraukos, detaliai aptarti dominuojantys ornamentai, jų struktūros, komponavimo būdai ir tradicijos.

Po pietų dalyviai vyko į Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus, kur dr. Elvyda Lazauskaitė (Lietuvos nacionalinio muziejaus etninės kultūros skyriaus vedėja) pristatė ir pademonstravo  daugelį šiandien jau primirštų buities įnagių – nuo riešutų spaustukų iki skrynių, papasakojo, kuo jie įdomūs, originalūs, kur slepia „staigmeną“.

Balandžio 6 d. į Lietuvos liaudies kultūros centrą rinkosi pedagogės, besidominčios tradicine tekstile. Iki pietų dalyvės buvo supažindintos su rinktinėmis juostomis, savo laiku paplitusiomis visoje Lietuvos teritorijoje. Pranešime, skaitytame dr. Teresės Jurkuvienės, išsamiai pristatyti juostų regioniniai bruožai, ornamentai, papasakota apie audimo būdus bei įrankius. Pademonstruoti ir jau XXI a. pagal muziejinius eksponatus nuausti penkių Lietuvos regionų rinktinių juostų rinkiniai.

Antroji seminaro dalis vyko Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose, kur dalyvės, pasidalinusios į dvi grupes, buvo supažindintos su saugomais tekstilės dirbiniais – dirstelėjo į įvairių Lietuvos regionų tautinius kostiumus ir jų detales, taikomosios tekstilės eksponatus: nertus įstatus patalynei, skirtingomis technikomis kurtus nėrinius, siuvinėtus rankšluosčius, gūnias. Po viešnagės fonduose dalyvės apsilankė muziejaus dirbtuvėse, kur pagal autentiškus eksponatus audžiama, siuvami tautiniai rūbai ekspozicijoms.

Abu seminarai apėmė tik nedidelę dalį taikomosios liaudies dailės paveldo, tačiau leido prie jo bent prisiliesti, atrasti kažką naujo ir perduoti tai savo mokiniams.