Baigiamoji jaunimo teatrų šventė ŠIMTAKOJIS 2005

            Dvi įtemptas dienas, gegužės 14 – 15 d., baigiamoji jaunimo teatrų šventė šurmuliavo Rokiškyje. Miestų ir rajonų (vietos) apžiūrose dalyvavo apie 300 teatrų, iš kurių į šešis regiononius turus Pasvalyje, Jurbarke, Kupiškyje, Ukmergėje, Trakuose, Kuršėnuose buvo atrinktas 91 teatras. Baigiamojoje šventėje ŠIMTAKOJIS – 2005  dalyvavo 16 jaunimo teatrų. Jie tapo šventės diplomantais.
            Paskelbti ir spektakliai laureatai. Tai Ignalinos r. gimnazijos teatras „Iki“ su Pakruojo r. „Žemynos“ vid. m-klos moksleivių kūrybos pjese „Angelas“, rež. Jolanta Narbutaitienė. Ši daugelio jaunimo teatrų statoma pjesė, atrodo, jau yra išsėmus interpretacijos galimybes, bet Ignalinos spektaklis, pateikęs naują, netikėtą pjesės sceninę versiją, tiesiog sudaužė išankstinį nusistatymą ir įtraukė savo improvizacijos verpetan.
            Klaipėdos Simono Dacho vid. mokyklos jaunimo teatro studija su Biljanos Srbljanovič spektakliu „Šeimyninės istorijos“, rež. Karolis Makauskas, atskleidė sudėtingą vaikų pasaulį, žaidžiami suaugusiųjų žaidimai, režisūriškai viskas tikslu, aktoriai režisieriaus sumanymus ir pateiktus teatrinius prisitaikymus pateisina iki galo. Gera scenografija padeda aktoriams ir žiūrovams. Spektaklis parodė, kad tikslūs, nors ir sudėtingi režisūriniai uždaviniai  yra pakeliami ir suprantami jauniems artistams.
            Šakių „Varpo“ vid. m-klos dramos studija, parodžiusi Žemaitės „Tris mylimas“, rež. Vilija Meškaitienė, savo spektakliu pakerėjo ir daug visko mačiusius teatro žinovus. Tokios žaižaruojančios mylimųjų fejerijos niekas nesitikėjo. Pamatėm klasikinės pjesės tikrai šiuolaikišką traktuotę, nors teksto prasme niekas nepakeista, bet jis skamba įtikinamai, šiuolaikiškai ir nenuobodžiai, o tai dažnas kliuvinys statant lietuvių klasiką. Pagrindinių personažų scenas paįvairina armija mylimųjų, kurios laukia savų jaunikių. Funkcionali scenografija leidžia provokuoti scenoje žaidimą, tik gaila, kad, suradę smagų žaidimą, jo neplėtoja ir ne iki galo išnaudoja scenografijos teikiamas galimybes. Trys mylimos tiesiog pakeri. Manau po spektaklio neliko nė vieno jų atžvilgiu abejingo žiūrovo.
            Garliavos Jonučių vid. m-klos jaunimo dramos studijos „Vaidyba“ su Eriko Udenbergo „Laiškas nuo NN“, rež. Jonas Daraškevičius, ko gero, stipriausiam baigiamosios šventės spektakliui, jokių priekabių ieškot lyg ir nereikėtų. Ryškus režisieriaus braižas, gebėjimas vesti aktorius reikiama linkme, kelti aktoriams sudėtingus uždavinius, scenografijos, kostiumų preciziškumas sukuria tokį  įspūdį, kurio ne visada pasiekiama profesionalioje scenoje. Jauni aktoriai puikiai jaučia savo personažus, gyvena jų gyvenimus, kuria savitą gyvenimą scenoje. Spektaklis pasižymi ekspresija, ritmu, puikia vaidyba ir ansambliškumu.
            Klaipėdos Maksimo Gorkio vid. mokyklos teatro „Maska“ Boriso Lavreniovo spektaklis „Keturiasdešimt pirmasis“, rež. Galina Semionova – šį iš esmės puikų spektaklį sunku vienareikšmiškai įvertinti. Jaučiamas psichologinis (stanislavskiškas) aktorių darbų pagrindimas. Vaidinama puikiai. Videoprojekcija, vaizdui patikėtas spektaklio finalas pasiteisina, sukurdamas tikresnį, skaudesnį, gilesnį įspūdį. Bet šalia šių naujovių matome teatrinių atavizmų, kurių lyg ir nereikėtų – iš pat pradžių sukrautas su lempute viduj lauželis, o vaidintojai priversti apsimetinėti, kad jo nemato. Vien šitas prasilenkimas su šiuolaikine teatro kalba vaidinimo eigoje sukuria prielaidas jų veikimui tarsi renkant kažkokius šapelius laužui, lyg ir apskritai kuriant ugnį. Išties režisūrinių apskritybių šiame spektaklyje daug – bėgiojimai, puldinėjimai į užkulisius, persirengimo scenos… gal tai smulkmenos, nesugriaunančios viso spektaklio statinio, bet, kita vertus, smulkmenų teatre nebūna. Kartu su priverstais apskritai veikti aktoriais žiūrovas taip pat turi apsimesti, kad tai lyg ir nieko tokio, spektaklio patosas šias smulkmenas nušluos. O ir scenografiniai akcentai, atrodo, atsitiktinai sustatytos tvorelės, neturinčios tikslingo veikimo, atima galimybę giliau įprasminti sceninį vyksmą. Jaučiamos nesutvarkytos, netikslios režisūrinės duobelės, paliktos savieigai tikintis, kad bendras kontekstas jas išlygins. Pasirinktas psichologinis – stanislavskiškas sprendimo kelias iškelia reikalavimą, kad viskas būtų atliekama preciziškai. Spektaklis palieka gerą įspūdį, užtat „pasitaikančios negerovės“ taip žiauriai žeidžia.
             Anykščių Jono Biliūno gimnazijos dramos studija, pateikusi Aleksandro Puškino „Mocarto ir Saljerio“ interpretaciją (rež. Arvydas Navalinskas), stebino  rimtimi, klasikinio teksto perteikimo tikslumu, subtiliomis metaforomis, rimtu santykiu į savo kūrybą, jauno Mocarto vaidmens atlikėjo gyvai atliekami klasikiniai kūriniai suteikė spektakliui nepakartojamo žavesio. Kauno Mato Šalčiaus vid. mokyklos dramos studijos „Kubas“ spektaklio L. Jacinevičiaus „Tylos zona“ (rež. Tomas Erbrėderis ) pasirinktas leitmotyvas – širdies ritmas – padiktavo sprendimą. Formos atžvilgiu tikslus ir ritmiškas spektaklis neužgožė vykstančios herojų dramos, o ją tik sustiprino.
            Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“ baigiamąją šventę išsprogdino spektakliu pagal Moljero komediją „Miestelėnas – bajoras“, rež. Dalė ir Virginijus Dargiai. Pasirinkę sudėtingą klasikinę pjesę jaunieji aktoriai tiesiog maudėsi jos teikiamų situacijų bangose, keldami susižavėjimą šiuolaikine spektaklio traktuote ir savo talentingu gebėjimu laisvai improvizuoti.
            Kad taptų laureatais, vieno komisijos balso pritrūko Vilniaus Taurakalnio kultūros centro teatrui studijai „Elementorius“, rodžiusiai etiudų spektaklį „Susitikimas su savimi vaiku“ (rež. Gediminas Storpirštis). Jie pateikė idomų gilų ir paprastos išraiškos formos spektaklį, kuriame puikiai vaidmenis kūrė jaunieji Vilniaus artistai. Šimtakojo prizas jiems vis dėlto buvo skirtas – šiais metais studija švenčia veiklos 40-metį. Tai turbūt seniausiai veikianti tearo studija Lietuvoje, išugdžiusi ne vieną žinomą scenos menininką. Komisija nebalsavo prieš nė prieš vieną diplomantą, bet kai kuriems spektakliams pritrūko balso už, kad jie taptų šventės laureatais. Reikėtų paminėti dar vieną šventės diplomantą, pelniusį Šimtakojo statulėlę, tai šiemet savo kūrybinio darbo 10-metį švenčiantis Raseinių meno mokyklos mokomasis teatras „Svajoklis“. Teatras parodė įvairių autorių kompozicinį spektaklį „Pranešimas apie kelią“ (scenarijaus autorė ir režisierė Albina Damašauskienė), kuriame aktoriai sprendžia sudėtingus būties klausimus. Spektaklyje daug judesio, muzikos, prasmingų metaforų, gilaus teksto, aktoriai puikiai atlieka jiems keliamas užduotis, bet… jis netapo spektakliu surinkusiu pakankamai balsų už.

Kiti spektakliai, tapę ŠIMTAKOJO 2005 laureatais: 

Kelmės mažojo teatro jaunimo studijos spektaklis „Baladė apie Meilę, Laisvę ir Pinigus“ (scenarijus ir režisūra Dalios Stirbytės) – vertingas bandymas sukurti vieningą spektaklio formą. Per pasirinktą nebyliojo kino estetiką – sukurti šiuolaikinę teatrinę istoriją. Tai pasiteisina, bet baigiamojoje šventėje jis atrodė blankiau. Tik vienas kitas artistas tiksliau atskleisdė pasirinktą estetiką. Teko matyti šio spektaklio variantą, kai visi aktoriai veikė tiksliai, kurdami nebyliojo kino įspūdį ir įtikinamai pasakodami linksmas ir graudžias paprastų žmonių istorijas, sukurdami nebylų pasaulį, kuriame vyksta kasdienės paprastos tragedijos, keičiančios žmonių likimus. 

Kretingos pranciškonų gimnazijos teatro trupė – Wolfgang Borchert „Ilga ilga gatvė“, rež. Auksė Antulienė. Tikri dalykai teatre iškart patraukia žiūrovą. Fleita grojantis vaikas, perkusinis dialogas su fleita, tikslus ritminis veiksmas, teatrinių priemonių pasirinkimas, padedantis nepatyrusiems aktoriams tiksliai veikti scenoje ir atskleisti pasirinktos istorijos esmę, ją realizuoti ir sudėti tikslius akcentus. Tai puikus šiuolaikinėmis režisūrinėmis priemonėmis paremtas darbas. Režisierė, nors ir turėdama jauną nepatyrusią teatro trupę, atskleidė savo gebėjimą įtikinamai prabilti į žiūrovą šiuolaikine teatro kalba.

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos jaunimo dramos studija spektakliui pasirinko moksleivių dramaturgiją – tai A. Kireilytės, R. Lazickaitės „Švininiai sparnai“(rež. Gintaras Kutkauskas). Geras pavyzdys ieškoti naujų dramaturgų, skatinti vaikus imtis teatro kūrybos. Beje, kitąmet LLKC, Panevėžio J. Miltinio mokykla ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga planuoja rengti Panevėžyje šiuolaikinės moksleivių dramaturgijos forumą, kuriame moksleiviai vaidintų moksleivių kūrybą. Rinktis reikėtų iš J. Miltinio mokykloje sukauptų respublikinio moksleiviškų pjesių konkurso laureatais tapusių ir netapusių konkursantų pjesių. Kas antri metai šioje mokykloje vyksta respublikinis moksleivių dramaturgijos konkursas, yra sukaupta nemažai pjesių, kai kurios yra statomos, kitos laukia savo sceninio gyvenimo. (Pjeses galima parsisiųsdinti, jeigu kreipsitės į Vidmantą Fijalkauską el.paštu: fijalka@elekta.lt)

Jurbarko kultūros centro vaikų teatrui „Vaivorykštė“ A. Dobrovolskaitės pjesei „100 procentų vilties“ ( rež. Birutė Šneiderienė) pritrūko ryškesnės režisūrinės koncepcijos, be jos spektaklis palieka moralizuotojų įspūdį. Deklaruojamos, nors ir amžinos tiesos tampa lėkštos ir nuobodžios, neužpildytos teatriniu vyksmu spektaklio idėjos nepasiekia žiūrovo.

Šiaulių r. sav. kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“ pasirinko Juozo Glinskio pjesę „Kingas“, rež. Leontina ir Petras Valskiai. Gerai, kai vaikai pratinami kurti geros dramaturgijos bazėje, labai įdomiai sprendžiama spektaklio scenografija, bet šį sykį vaidintojams pritrūko gyvenimiškos ir vaidybinės patirties.

Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos kūrybinei grupei, rodžiusiai miuziklą „Pasiklydę“ (rež. Vita Stankutė, choreogr. Florentina Navickienė), pritrūko herojų teatrinio veiksmo. Kažkodėl tai, ką turėtų išdainuoti herojai, atskleisdami savo santykius ir personažų išgyvenimus, dainuoja šalia spektaklio grojanti grupė. Puikus moksleivių projektas, bet įgyvendintas ne iki galo.

Ryškiausius vaidmenis baigiamosios šventės metu kūrusiems artistams taip pat įteiktos ŠIMTAKOJO statulėlės. Jas pelnė Evaldas Neverdauskas už Sauliaus vaidmenį L. Jacinevičiaus „Tylos zona“, rež. Tomas Erbrėderis, Mindaugas Raukčius už Liudviko vaidmenį Žemaitės „Trys mylimos“, rež. Vilija Meškaitienė, Simonas Lindešis už Žiurdeno vaidmenį  Moljero „Miestelėnas – bajoras“, rež. Dalė ir Virginijus Dargiai, Evgenija Rakuceva už Marijos Basovos vaidmenį spektaklyje B.Lavreniovo „Keturiasdešimt pirmasis“, rež. Galina Semionova, Arturas Gorelikovas už Vadimo Govorucho vaidmenį spektaklyje „Keturiasdešimt pirmasis“, Paula Petraitytė už Rijos vaidmenį spektaklyje Eriko Udenbergo „Laiškas nuo NN“, rež. Jonas Daraškevičius, Martynas Tilindė už Danieliaus vaidmenį spektaklyje „Laiškas nuo NN“, Mindaugas Vaišvila už Juhano vaidmenį spektaklyje „Laiškas nuo NN“, Arūnas Zigmantas už Angelo vaidmenį spektaklyje „Angelas“, rež. Jolanta Narbutaitienė. Kiti ryškesni vaidmenys įvertinti šventės diplomais.

Ramūnas ABUKEVIČIUS
Lietuvos liaudies kultūros centro
Teatro poskyrio vyr. specialistas