Irena Maciulevičienė

ATSPINDŽIAI  BIRŽUOSE

 Per septyniolika metų pirmą kartą regioniniai ATSPINDŽIAI  vyko Biržuose. Jaudinosi šeimininkai, jaudinomės ir mes. Jaudulys atsipirko su kaupu – renginys buvo sklandus, spektaklius abi dienas žiūrėjo pilnutėlė salė. Tai didelis kultūros centro darbuotojų nuopelnas. „Mes gyvename užkampyje, bet teatro tradicijos gyvos. Rengiame profesionalių teatrų festivalį, palaikome režisierės Vitos Vorienės veiklą. Mūsų žiūrovai mėgsta ir supranta teatrą“,- dalijosi mintimis Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius, beje, pats baigęs režisūros mokslus. O mes džiaugėmės tvarkingais kultūros rūmais, jaukia ir šilta žiūrovų sale, o svarbiausia - gerais ir net labai gerais spektakliais.

Pirmąją dieną matėme Rokiškio liaudies teatro spektaklį T. A. Rudoko DŽIAZAS UŽ DYKA (režisierius Justinas Krisiūnas), Visagino teatro-studijos „Mėlynoji paukštė“ spektaklį L. Kudriašovo  „5 000 000 S“ (režisierė Marina Šiškina) ir Pasvalio kultūros centro šokio teatro „Tango and“ spektaklį A. Liukpetrienės, S. Repšio PROLOGAS (režisierė Asta Liukpetrienė,  choreografas Sigitas Repšys).

Kiekvienas teatras savotiškai nustebino. Tik pernai ATSPINDŽIUOSE debiutavęs jaunas režisierius Justinas Krisiūnas šiemet parodė sudėtingą dramatišką spektaklį, kuriame du sudėtingus vaidmenis kuria Lina Kalvelytė ir Sigitas Daščioras. Sąlygiška  įvairių spalvų kabančių kėdžių dekoracija, skambanti džiazo muzika ne tik aktorius, bet ir žiūrovus įjungia į  dailininkės Onos ir 7 metus kalėjime išbuvusio Vyto sudėtingų santykių peripetijas. Kas kaltas, kad taip susiklostė jų gyvenimas? Ar tiesa, kad meilė yra neapykantos antroji pusė? Ar galima gyvenimu žaisti kaip rulete? Į šiuos klausimus paliekama atsakyti žiūrovams.

Visagino teatre visa puokštė temperamentingų, dainuojančių, net ekscentriškų aktorių, kurie tiesiog įsuka žiūrovus į veiksmą, prisodrintą farso, bufonados elementų. Spektaklyje veikia 5 ligonės, seselė ir lovelasas gydytojas. Ligonė -Bobutė prasitaria, kad pagalvėje slepia 5 000 dolerių. Prasideda arši kova dėl pinigų..., kurių, pasirodo, nėra, nes bobutė viską susapnavo! Susirgus vienai artistei, vaidinti teko režisierei Marinai Šiškinai. Gydytoją vaidina jos vyras Igoris, o ligonės transvestitės vaidmenį įtikinamai kuria režisierės sūnus Markas. Beveik vienos šeimos ir jų draugų teatras, kuriuo visaginiečiai gali džiaugtis ir didžiuotis!

Pastarųjų metų ATSPINDŽIUOSE  sėkmingai pasirodydavo Pasvalio šokio teatras. Spektakliai „Trupė“, „Būnantys“ pavergdavo žiūrovus šokiu papasakota istorija,  ryškia choreografija, funkcionalia scenografija, puikia muzika. Visi šie epitetai tinka ir spektakliui „Prologas“, kurį šoka 5 moterys: Rita Ebienė, Edita Murauskienė, Eglė Petrulienė, Ineta Pocevičiūtė, Diana Tučaitė. Tai istorija apie meilę, ilgesį, viltį... Tai penkių  moterų viena iš gyvenimo  istorijų. Moteris sieja vienatvė su savomis paslaptimis, mintimis, jausmais ir viltimi..., rašoma programėlėje. Šis spektaklis turbūt sudėtingiausias, giliamintiškiausias, jame kalbama estetiškais, emocionaliais judesiais, įvaizdžiais, metaforomis... Reikia tik pamatyti ir išgirsti!

  Kitą dieną Rokiškio liaudies teatras vaidino R. Abukevičiaus SARMATŲ PALIKUONYS (režisierius Jonas Buziliauskas), Pasvalio krašto muziejaus teatras - A. Kutkauskienės KELEIVIO BYLA (režisierius Gintaras Kutkauskas), Ukmergės kultūros centro teatras - E. Druskino SAULĖLYDIS ANT MANO STOGO (režisierius Erikas Druskinas) ir šeimininkai - Biržų kultūros centro mėgėjų teatras - S. Mrožeko NAŠLĖS (režisierė Vita Vorienė). Rokiškėnai ėmėsi labai sudėtingos Ramūno Abukevičiaus istorinės dramos apie garsią bajorų Nagurskių giminę. „Pjese norėjosi šiek tiek praskleisti XVIII a. gaubiantį nežinios šydą, žvilgtelėti į to meto žmones, pabandyti suprasti, ką jie jautė, kuo gyveno, kaip mąstė“,- rašo autorius. Manau, to paties garbingai siekė ir režisierius, ir aktoriai, bandydami literatūriniams personažams „įpūsti“ gyvybės. Teatre daug kas įmanoma: medinis žaginys tampa  bažnyčios stogu, kankinimo įrenginiu, arklių ėdžiomis, į vieną eilę sudėti akmenys virsta upeliuku, o jau miręs Pranciškus Nagurskis ne tik atgyja, bet ir kalba Jono Buziliausko balsu. Anoks čia triukas, tiesiog režisierius yra puikus aktorius, galintis suvaidinti personažą, kuris neturi galvos. Mistinis šiame spektaklyje ir Rusijos carienės šmėklos Jekaterinos II pasirodymas, kurią vaidina Svetlana Artemjeva. Viena nedidelė scena, o šiurpuliukai per kūną eina... Spektakliui muziką parašė Žilvinas Baronas, kostiumus kūrė Ilona Šeškienė, o spektaklio  dailininkui Rimvydui Pupeliui teko suvaidinti Kajetoną Nagurskį – „mokslininką, užvaldytą apšvietos epochos idėjų“. Jo žmoną Marie de Neri – italę, „abejotinos moralės damą“, įtikinamai vaidina Rima Belovienė, Jokūbą Nagurskį- Antanas Rudokas, laisvamanį sūnų Joną – Sigitas Daščioras ir kt. Spektaklis turi savy kažkokią užkoduotą jėgą, sukuria atmosferą, kuri verčia susimąstyti apie dorovines ir dvasines vertybes. Mačiau šį spektaklį kelis kartus ir dar mielai žiūrėčiau.

Pasvalio krašto muziejaus teatrui vadovauja Gintaras Kutkauskas, scenarijų spektakliui apie Bernardą Brazdžionį KELEIVIO BYLA parašė jo mama Aurelija Kutkauskienė. Ją matėme ir scenoje teisėjos vaidmenyje. Puikų Keleivio vaidmenį sukūrė Sigitas Paliulis, dirbantis Pasvalio kultūros centro Diliauskų skyriaus administratoriumi. Gal ne vaidmenį, o tiesiog perteikė Bernardo Brazdžionio poeziją, sielos gelmes. Spektaklis pulsuoja aktorių gyvybe, dvasingumu, poetiškumu. Per vieno žmogaus gyvenimo prizmę papasakojama mūsų tautos istorija. Pasakojama taip paprastai, nuoširdžiai ir įtikinamai, kad salėje nelieka nė vieno abejingo žiūrovo. Skambant finaliniam spektaklio akordui – V. Kernagio atliekamai dainai B. Brazdžionio žodžiais „Šaukiu aš tautą“,- visi žiūrovai ploja atsistoję ir (STEBUKLAS !) kartu su scenoje esančiais aktoriais virsta viena TAUTA!

Ukmergės kultūros centro teatras, vadovaujamas režisieriaus Eriko Druskino, parodė spektaklį pagal paties režisieriaus sukurtą dramą „Saulėlydis ant mano stogo“. Režisierius vaidina pagrindinį Nedo vaidmenį. Skaudi dviejų paauglių draugystės, meilės, gyvenimo istorija... Nedo geriausią draugę Betą  subtiliai vaidina Adelė Glinskaitė. Keista ir nelabai įtikinama Betos mamos (aktorė Rasa Poškuvienė) vaidmens traktuotė. Gal dramaturgui pritrūko jos elgesio motyvacijos, o gal režisieriui laiko... Šiek tiek pavojinga vienu metu būti ir dramaturgu, ir režisieriumi, ir aktoriumi. Jeigu Erikas Druskinas būtų tik režisierius, jis nepasirinktų savo spektakliui fojė kampo, o rodytų spektaklį scenoje, sumažinęs jos erdvę dekoracijomis ir apšvietimu. Aktorius Erikas Druskinas turbūt norėtų sulaukti pastabų iš režisieriaus, kuris matytų jį iš šalies, o ne iš vidaus. Ne visi žiūrovai, priversti žiūrėti spektaklį atsistoję, buvo pakantūs... Iš pirmojo aukšto girdimas triukšmas taip pat nepadėjo aktoriams ir įdomiai sumanytam spektaklio vyksmui. Gal tai bus gera pamoka ateičiai, kad nereikia eksperimentuoti ir atsisakyti vaidinti scenoje, norint sukurti kamerinę atmosferą. Kartais įvyksta priešingai...

Paskutinieji Biržuose, kaip ir dera, pasirodė šeimininkai. Tiesą sakant, prisiminus jų spektaklį pagal J. Baltušio apsakymus „Tėvo auksiniai“,  nustebino dramaturgo S. Mrožeko pasirinkimas. Ar susidoros režisierė Vita Vorienė ir jos artistai su absurdo pjese? Susidorojo, ir dar kaip! Scenos gilumoje - pakabinti trys didžiuliai šviestuvai burbulai, keli staliukai, o kampe įrengtas baras, kuriame šeimininkauja padavėjas, sujungiantis dvi skirtingas spektaklio dalis ( vienoje vaidina trys našlės: Edita Aišparienė, Irena Kazokienė ir Jolita Brazdžiuvienė, kitoje du vyrai: Bonaventūras Četvergas ir Bronius Medinis). Padavėją vaidina Vytautas Špokas. Prisipažįstu, kad po kelių savaičių, jau nebeprisimenu, apie ką spektaklis, bet vis dar regiu scenografiją, rūbų detales - našlių skrybėlės, vyrų varlytes... Režisierei buvo įdomu repetuoti, aktoriams - gera vaidinti, o žiūrovams buvo smagu į saviškius žiūrėti!  

Tarp žiūrovų buvo Biržų rajono meras Regimantas Ramonas ir nuoširdžiai padėkojo  visiems Biržuose vaidinusiems teatrams.