Pastogė – kaimų ir miestelių teatrų sambūris

2000-ųjų metų rudenį Lietuvos liaudies kultūros centro iniciatyva buvo surengta ketvirtoji kaimo teatrų šventė Pastogė 2000. Provincijos scenos mėgėjai vaidino rajoninėse apžiūrose, o sėkmingiausiai pasirodžiusiems vietos vertinimo komisijos pasiūlė dalyvauti regioninėse Pastogės šventėse. Jos vyko keturiuose miestuose: lapkričio 18-19 d. Kėdainiuose ir Mažeikiuose, o lapkričio 25-26 d. – Ignalinoje ir Lazdijuose. Žiūrovai pamatė net 44 spektaklius. (Šiuo metu pagal statistiką Lietuvos kaimuose ir miesteliuose veikia daugiau nei du šimtai mėgėjų teatrų). Regioninių Pastogių laureatai (11 teatrų) buvo pakviesti į respublikinę šventę, kuri vyko gruodžio 9-10 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.).

Džiugino ne tik spektaklių gausa, bet ir išaugęs meninis lygis, repertuaro įvairovė. Populiariausios – komedijos, išjuokiančios amžinąsias žmogaus ydas ir silpnybes. Pašaipos dažniausiai nusipelno tuščiagarbiai plevėsos, girtuokliai ar įvairaus plauko apsimetėliai.

Pažymėtina, kad stingant gerų pjesių apie nūdieną, plunksnos imasi arba patys režisieriai, arba ieško autorių savo krašte. Taip Skuodo rajono Šačių mėgėjų teatre gimė nuotaikinga komedija Piršlybos paštu, kurią žemaitiškai parašė Telšių rajone gyvenanti Danutė Seržentienė. Marcinkonių (Varėnos r.) kaimo artistai vaidino Regimanto Kaškausko komediją Kurcinio ašara. Autorius, remdamasis dzūkišku folkloru, ją parašė specialiai šiam teatrui. Kėdainių rajono Dotnuvos scenos mėgėjai pasirinko savo kraštietės literatės Marijos Kaupaitės-Kazakevičienės dramaturgiją ir sukūrė smagų spektaklį Klystkelių šešėliuose. Lazdijų rajono Rudaminos parapijos teatras Sodžius taip pat vaidino pagal kilmę savos literatės Jadvygos Vailionienės pjesę Klaida.

Malonus atradimas Biržų rajono Nausėdžių kultūros namų režisierė Vita Vorienė, parašiusi nuotaikingą komediją Gyvenimas – mokykla. O vaidina joje ir autorė, ir jos sesuo, ir mama...

Kiti repertuaro problemą sprendžia inscenizuodami prozos kūrinius ar drąsiai interpretuodami senąją dramaturgiją – ją aktualizuoja, pritaiko nūdienos žiūrovui. Neturėdamas galimybės apžvelgti visų 44 regionuose matytų spektaklių, pristatysiu tik vaidinusiuosius respublikinėje Pastogėje 2000. Jie liudija dabartinę provincijos vaidintojų situaciją, kūrybos kryptis ir galimybes. Tuo labiau kad rengėjai sąmoningai siekė įvairovės, nes spektaklius stebėjo ir grupė režisierių iš visos Lietuvos.

Regioninėse apžiūrose konkurencija buvo kaip niekad didelė. Į respublikinę Pastogę vertinimo komisijos siūlė dvigubai daugiau spektaklių nei galima parodyti per dvi dienas. Tarp jų buvo ir du pajėgūs Šiaulių rajono scenos kolektyvai – iš Bazilionų (rež. Birutė Sinkevičienė) bei Gruzdžių (rež. Janina Veikšnienė). Nutarta vietą užleisti svečiams. Juk kuršėniškiai ne kiekvieną dieną gali pamatyti, ką vaidina dzūkai, suvalkiečiai ar aukštaičiai. Tuo labiau kad rajono kultūros skyriaus iniciatyva čia rengiamos įvairios teatro šventės, kuriose galima išvysti ir saviškius. Šiemetinėje Pastogėje buvo ypač gausu gerų komedijų: išmonė, raiški vaidyba, sveiku humoro jausmu pasižymintys artistai... Respublikinio renginio afiša buvo itin įvairi. Čia ir lietuvių, ir rusų klasikų kūriniai, ir šių dienų dramaturgų retai provincijos scenoje statomos pjesės, ir net amerikiečių, vokiečių bei latvių (žinomų ir nežinomų) autorių lietuviškos interpretacijos.

Po trumpų atidarymo iškilmių pirmieji į Kuršėnų sceną įžengė Žemaičių Kalvarijos artistai. Jie (kaip ir dera tikriems žemaičiams) žemaitiškai suvaidino V. Bladykaitės komediją Ženteliai (rež. Genovaitė Rimkuvienė). Šiame liaudišku humoru trykštančiame vaidinime smagiai pasišaipoma iš “žentelių”, trokštančių laimėti ir širdį, ir (ypač) piniginę. Šią temą pratęsė Alantos (Molėtų r.) teatras, suvaidinęs rusų klasiko A. Čechovo vodevilį Piršlybos (rež. Juozas Kanapeckas). Tik čia “įsimylėjėlių” protus temdė ne tiek pinigai, kiek pasipūtimas ir tuštybė... Po linksmų komedijų žiūrovai laukė Vyžuonų (Utenos r.) artistų, kurie parodė kiek neįprastos formos, teatro teatre principu sukurtą spektaklį Mūsų miestelis (rež. Veronika Laurutienė). Amerikiečių autoriaus T. Vailderio personažus jie apgyvendino... savo miestelyje... Spektaklis nuolat priminė, kad privalome branginti kiekvieną žmogų, kiekvieną akimirką, išmokti džiaugtis viskuo čia, gyvenime, o ne po mirties... Šiame vaidinime pagrindinį (režisieriaus) vadimenį atliko pats Vyžuonų miestelio viršaitis Vytautas Vanagas. Tai puikus pavyzdys ir kitų kaimų bei miestelių vadovams: reikia rūpintis ne tik materialinėmis, bet ir dvasinėmis savo bendruomenės vertybėmis.

Į pokalbį apie gyvenimo ir mirties prasmę kvietė Radviliškio rajono Baisogalos teatras, parodęs J. Montvilos dramą Didysis geismas (rež. Vilija Kaščionienė). O toliau po rimtų apmąstymų žiūrovai galėjo pasinerti į dzūkišku humoru žaižaruojančią R. Kaškausko komediją Kurcinio ašara, kurią suvaidino Marcinkonių kaimo artistai (rež. Rimutė Avižinienė). Šioje komedijoje veikia net didysis rusų karvedys Kutuzovas... O realybė susipina su sapnais... Kauno rajono Vandžiogalos teatras parodė Nutekėjimo laimę pagal Žemaitės apsakymą Marti (rež. Alma Pauželienė). Puikiai derėjo dramatizmas ir liaudiškas humoras, vertęs žiūrovus ir nusijuokti, ir susimąstyti. Vaidinimą pagyvino muzika ir dainos.

Kitą dieną pirmieji į sceną vėl išėjo žemaičiai – Kruopių teatras iš Akmenės r. – ir parodė nežinomo vokiečių autoriaus vieno veiksmo juoką Ponia Pipsė ir panelė Tipsė (rež. Genutė Balulienė). Šiame stilingame, elegantiškame spektaklyje juokiamasi iš dviejų miesčioniškų būtybių, apsistojusių viename viešbutyje. Vargšė tarnaitė per jas vos negavo galo... Praėjusios Pastogės laureatė – Taujėnų miestelio (Ukmergės r.) trupė šį kartą parodė latvių dramaturgo K. Gunisperio prieškario metais parašytą komediją Pavyzdinis ūkis (rež. Laima Jančiauskaitė). ...Jūrų kapitonas nusiperka kaime ūkį ir nori jį padaryti pavyzdinį, nors pats apie žemės ūkį nieko neišmano... Spektaklyje gausu komiškų situacijų ir raiškius, šaržuotus vaidmenis kuriančių artistų.

Vėliau vaidino suvalkiečiai. Kalvarijos Titnagas parodė Seirijų Juozo (J. Židanavičiaus) komediją Moterims neišsimeluosi (rež. Kęstutis Krasnickas). Jau pavadinimas sako, kad buvo šaipomasi iš vyrų, nesėkmingai bandančių nuslėpti savo meilės nuotykius... Raiški vaidyba, puiki scenografija, kostiumai. Kalvarijos vaidintojai, turintys net savo teatro patalpas, ateityje gali imtis ir kur kas sudėtingesnės dramaturgijos.

Finalinėje šventės dalyje žiūrovai pamatė du labai skirtingus spektaklius. Rusniškiai parodė rusų klasiko N. Gogolio komediją Piršlybos (rež. Virginija Gajauskienė). Nors scenografija, muzika ir personažų kostiumai nukėlė mus į XIX a. pabaigos Rusiją, bet situacija ir žmonių charakteriai – universalūs: vyko piršlybos, kuriose jaunikiai labiau priminė pirklius nei įsimylėjėlius... Žiūrovai gėrėjosi ne tik nemirtingos komedijos sarkazmu, bet ir puikiu artistų ansambliu.

Renginį užbaigė visų trijų Pastogių dalyvis ir laureatas, Skapiškio miestelio teatras: jis parodė folklorinį spektaklį Paparčio žiedas, sukurtą pagal K. Inčiūros Joninių vaidinimą Tykiai Nemunas teka. Vaidinime gausu Joninių papročių. Ieškant paparčio žiedo (amžinosios laimės), neapsieita be burtų ir...meilės. Pasirodė net ragana... Joninių nakties magiją išgyveno ir vaikai, ir seneliai... Skapiškėnai šį spektaklį rodė Suomijoje, tarptautiniame provincijos teatrų festivalyje. Finale scenoje uždegama ugnis. Tai buvo ir Pastogės finalas, tarytum simbolizuojantis dabartinę kaimo (ir visos Lietuvos) situaciją – daug nakties, daug nevilties, bet ieškantieji šviesos ir šilumos ją randa, viliasi ir tiki...

Nors respublikinėje Pastogėje oficialiai nebuvo renkami geriausi iš geriausių, bet šventės svečių paprašiau išvardyti 5-6 spektaklius, palikusius ryškiausią įspūdį. LLKC Teatro poskyrio specialistai – vadovė Irena Maciulevičienė, dramaturgas Regimantas Kaškauskas ir šių eilučių autorius bei jiems talkinę docentas Petras Bielskis ir aktorius Tomas Vaisieta vienbalsiai sutarė, kad tai Skapiškio, Kalvarijos, Vandžiogalos, Baisogalos, Marcinkonių ir Vyžuonų teatrai. Pagyrų susilaukė ir rusniškiai, taujėniškiai bei kruopiškiai.

Žemaičių Kalvarijos ir Alantos artistams sekėsi prasčiau nei regioninėse apžiūrose. Manau, kiek sulėtintai jų vaidybai turėjo įtakos ir tai, kad išėjo į sceną pirmieji – ankstų šeštadienio rytą, ką tik atvykę, klaidžioję per tirštą rūką, net po Kuršėnus... Vaidinant (ypač komediją) didelę reikšmę turi ir publika. O jos šventės pradžioje buvo mažoka. Nors žiūrovų su kiekvienu spektakliu gausėjo, bet vaidintojai buvo verti jų dar daugiau.

Kalta ne reklama. Kvietė ir spalvotos afišos. Apie būsimą Pastogę informavo Lietuvos radijas, laikraštis Šiaulių kraštas, o pagrindiniai rėmėjai – Ūkininko patarėjas ir Šeimininkė – spausdino ne tik reklaminius straipsnius, bet ir visą šventės programą. Ačiū jiems dar kartą. Žiūrovai, kurie vis dėlto ryžosi ateiti, buvo maloniai nustebinti ir prisipažino, kad tokio meninio lygio tikrai nesitikėję. “Gyva” reklama visų geriausia. Tad ne veltui Šiaulių rajono ir Kuršėnų vadovai, stebėję šventę, siūlė ją čia pat rengti ir kitais metais.

Pastogė Kuršėnuose baigėsi tikrai prasmingai. Per dvi dienas iš čia pat gaminamos medžiagos scenoje buvo sumūryta graži pastogė. Ją mūrijo ir šeimininkai, ir svečiai, ir vaidinusių teatrų režisieriai.

Kuršėnuose artistai abu vakarus galėjo bendrauti vakaronėse, aptarti matytus spektaklius. Gaila, tam likdavo mažoka laiko. Apie Pastogę bus kalbama ateities seminaruose.

Teatrai iš Kuršėnų žemės išsivežė ne tik teatrinių įspūdžių, bet ir atminimo dovanų, kurias dovanojo ir rengėjai, ir rėmėjai. Noriu padėkoti Šiaulių rajono kultūros skyriaus vedėjai Valei Jurešienei, šio skyriaus teatro meno globėjai ir Pastogės kuratorei Nijolei Girniuvienei, Kuršėnų kultūros namų direktoriui Zenonui Gestautui, visiems rėmėjams ir pagalbininkams. O kaimų ir miestelių teatrai išsiskyrė trumpam – 2001-ųjų rudenį susitiks jau penktojoje Pastogėje. Palinkėkime sėkmės ir ištvermės dirbantiems prasmingą ir taip reikalingą darbą.

Vaclovas Vičius, 8-22 612100

KŪRYBOS METRAŠTIS 2000. Turinys