Molinuko teatro istorija ir dabartis

Dabar kas antri metai vykstančios Molinuko teatro mėgėjų lėlių teatro šventės taip pavadintos buvo žymaus aktoriaus, lėlininko ir dailininko Balio Lukošiaus iniciatyva. Kodėl Molinukas? Lėlių teatre lėlės būna medinės, iš audeklo, iš plastmasės... Pavadinimo kilmė paaiškėja iš B. Lukošiaus rankraščių. 1965 m. sausio 1 d. įrašas: “Gimtieji mano Kuršėnai yra ir Molinuko gimtinė. Mano vaikystės metais Kuršėnuose suko puodus keturiolika puodžių. Laisvu protarpiu nuo puodų sukimo prilipdydavo ir švilpukų, ir įvairių žaislinių stovylėlių. Visus juos puodžiai vadindavo molinukais. Geriausi švilpukai su keturiom skylutėm ir avinėlio raguota galva buvo lipdomi puodžiaus Vertelio. Puodžius Ryla mėgdavo lipdyti piemenukus su botagėliu. Jie būdavo plačiu bryliumi skrybėle, apvaliu veidu ir plačiu konusinės formos žiponėliu. Dažniausiai juos palivuodavo žalia glazūra. Šie molinukai kaštuodavo nuo 5 iki 10 centų”. (Iš S. Lukošiuvienės perrašytų B. Lukošiaus dienoraščių).

Kitame dienoraščio įraše (1965 m. sausio 4 d.): “Žurnalas Švyturys 24-ajame praėjusių metų numeryje jau paskelbė apie Molinuką. Atspausdino ir Molio Motiejuko nuotrauką. Molinuko tipažo paskirtis jau paskelbta viešai... Visą Molinuko epopėją reiks parašyti į Kultūros barus, o paskui Vilniaus lėlių teatro prospekte. Reikės išplatinti ir lėlių teatro saviveikloje”.

Taigi galime laikyti, kad Molinuko vardu pavadinti vieną ar kitą lėlių teatro apraišką konkretūs žingsniai B. Lukošiaus buvo žengti 1965 metais.

Galima numanyti, kad B. Lukošiaus ketinimai įdiegti Molinuko vardą į gyvenimą platesnio pritarimo nesulaukė, nes 1967 m. vykusioje Pirmojoje respublikinėje vaikų lėlių teatrų apžiūroje Molinuko pavadinimas dar nenaudotas. O 1974 m. vykęs saviveiklinių lėlių teatrų konkursas jau pavadintas Molinuko teatru.

Gerokai vėliau S. Lukošiuvienė pažymėjo, jog Balys Lukošius džiaugėsi, kad nors saviveiklinių lėlių teatrų festivalis pavadintas Molinuko teatru. Matyt, kitiems lėlininkams (profesionalams) Molinukas neatrodė besąlygiškai priimtinas.

B. Lukošius dažnai sakydavo, kad molinukai turi rasti savo vietą lėlių teatre, kad molis esanti kilni, liaudiška medžiaga, kad nebūtina apsiriboti skudurinėmis lėlėmis. Sakė, jis turįs minčių, bet dabartiniai dramaturgai esą tinginiai, jų neprisiprašysi. O anksčiau irgi vargas buvęs – pasiūlęs jis K. Kubilinskui parašyti pjesę apie Molinuką, o K. Kubilinskas parašęs apie Molio Motiejuką.

“Tada mudu net susipykom, - pasakojo man
(R. K. – red. pastaba) Lukošius. - Aiškinau
K. Kubilinskui, kad molio Motiejus folklore turįs tik neigiamą, pašiepiamą prasmę, bet jis manęs neklausė.

Paklusnesniu dramaturgu pasisiūliau būti aš, ir mudu kibome į darbą. Rašymo procesas (aš rašiau, B. Lukošius konsultavo) buvo nepaprastai intriguojantis, bet tai jau platesnio pokalbio tema. Pjesę pavadinome Ką sapnavo molinukai. Parašyta 1983 metais, po ilgo delsimo ir ideologinio pobūdžio korektyvų ši lėlių teatrui skirta pjesė (apie molinukus!) išvydo galų gale šviesą 2000-aisiais! Ją galima rasti rinkinyje Vėjo botagas.

Kalbant apie lėlių teatro dabartį, reiktų pasidžiaugti ir kiekybe, ir išaugusiu meniniu lygiu. Kas antri metai vykstančio Molinuko teatro regioniniuose renginiuose paprastai dalyvauja apie 30, o 1996 m. - 33 lėlių teatrai (Kuršėnuose - 6, Molėtuose - 12, Šakiuose - 10, Alytuje - 5), 1998 m. - 26 (Plungėje - 5, Lazdijuose - 7, Kelmėje - 6, Anykščiuose - 8), 2000 m. - 30 (Plungėje - 6, Panevėžyje - 13, Šakiuose - 5, Varėnoje - 6). Tai tik patys ryškiausi, kurie po rajoninių apžiūrų sugebėjo pasiekti regioninį turą.

Apžvelgus daugelio metų suvestines, nesunku išvardyti pajėgiausius lėlių teatrus, dažnai minimus laureatų sąrašuose. Pirmiausia reiktų paminėti Panevėžio lėlių liaudies teatrą, kuriam ilgus metus vadovavo Julija ir Albertas Stepankos. Tai bene pirmasis mėgėjų lėlių teatras, atstovavęs Lietuvai tarptautiniu mastu. Taip pat Utenos kultūros rūmų Zuikis Puikis (rež. J. Baldauskienė, dail. V. Navikienė), 2000-ųjų metų respublikinėje šventėje Panevėžyje dalyvavęs svečių teisėmis, už rezultatyvią ilgametę veiklą pelnęs Aukso paukštę. Tai ir Klaipėdos jaunimo centro lėlių teatras Trepsė (rež. R. Peckuvienė), Panevėžio lopšelio-darželio Puriena (rež. Jolita Tumosienė), Lazdijų Leipalingio vid. mokyklos lėlių teatras (rež. Marija Galvanauskienė), Rokiškio r. Bajorų k. Mamos Nijolės teatras (rež. Nijolė Čirūnienė), Varėnos kultūros namų Varėnukai (rež. Eitaras Krupovičius). Paskutinėje Molinuko teatro šventėje (vyko pernai Panevėžyje), be garsiosios klaipėdiškių Trepsės, laureatais tapo Utenos r. Vyžuonų vid. mokyklos lėlių teatras Vėjo malūnėlis (rež. R. Morozovienė) ir Kėdainių r. Akademijos darželio-mokyklos Kaštonas lėlių teatras (rež. I. Petrauskienė).

Kai kurie lėlių teatrai senokai pranoko mėgėjiško meno lygį ir iš esmės sukasi profesionalaus meno orbitoje. Visų pirma tai pasakytina apie Panevėžio lėlių Vežimo teatrą (vadovas ir rež. Antanas Markuckis), Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Berniuką Žirniuką (vad. A. Čeredejevaitė-Gurinavičienė), kauniečio Dariaus Armanavičiaus Nykštuką. Arba klaipėdietė Jūratė Januškevičiūtė, daugelio pjesių lėlių teatrui autorė, prieš keliolika metų dirbusi su mėgėjais, dabar jau docentė, dėsto lėlių teatro režisūrą, kuria spektaklius Klaipėdos universiteto lėlių teatre Ku-kū.

Šie teatrai Molinuko teatro šventėse kartais dalyvauja tik kaip svečiai, teikia meistriškumo pamokas pradedantiesiems, galimybę varžytis dėl laureatų ir diplomantų vardų palikdami kitiems.

2002-aisiais vyks eilinė Molinuko teatro šventė. Tikimės, kad ji suteiks daug džiaugsmo ir artistams, ir mažiesiems žiūrovams.

Regimantas Kaškauskas, 8-22 61 21 00

KŪRYBOS METRAŠTIS 2000. Turinys