Atgyjantys prisiminimai

Studija

Praeities balsas

Vyresniosios kartos žmonės savo atmintyje išsaugojo daug lietuvių tautos istorijos faktų. Jie regėjo santvarkų kaitą, susitiko su istorinėmis asmenybėmis, patyrė nemažai fizinių ir dvasios kančių. Žmonių atmintis – nepaprastai talpi saugykla Įsitikinta, kad senoliai noriai išsikalba, prisimena, pasakoja, užrašo. Tiesa, ne visi pajėgia tai pažymėti. Surinkti ir užrašyti autentiškas žinias, susidomėti laiškais, dienoraščiais, etnografiniais aprašais, pasakojimais apie žymesnius žmones, kaimų istorijomis, paprastų žmonių lemtimis, autobiografijomis, giminės, gamtos, šeimos detalėmis – svarbus nūdienos kultūros darbuotojų veiklos baras. Partizanų žygdarbiai, vadinamųjų “liaudies gynėjų” teroras, prievartinė kolektyvizacija ir kaimo dvasios agonija pokario metais – taip pat dėmesio vertos temos. Jau susidomėta 1924, 1928 ir 1930 metų dainų švenčių dalyviais, įvairių mėgėjų meno sambūrių, gegužinių, vakarojimų, kultūros dienų organizatoriais. Daug surinkta vertingų duomenų apie papročius, šventes, apeigas, buities kasdienybę, darbus ir laisvalaikį.

Atsiminimai – asmens gyvenimo istorija. Juose galima kalbėti ir rašyti literatūriškai, šnekėti buitiškai, aiškinti paprastai, nuoširdžiai ir įtikinamai. Tai priklauso nuo pateikėjo išsilavinimo, apsiskaitymo, įgimto talento ar geranoriškų užrašytojo paskatų. Džiugu, kad atsiminimų autorių nevaržo detalus ar išankstinis planas, primesta nuorodų atmintinė. Tai juk vidinė saviraiška, pasakojimo nuoširdumas, atsivėrimas, išsipažinimas. Esama daug literatūriškai pateiktų pasakojimų, kurie priartėja prie grožinio teksto. Suprantama, rašantysis ar pasakojantysis vieniems dalykams skiria daugiau dėmesio, o kitiems – mažiau. Tai natūralu. Vėl praeiti vaikystės ir jaunystės takais, vėl pavaikščioti savo likimo vieškeliais, vėl prisiminti tremtį, įkalinimus, smurtą, muštrą – tai šventa dažno autoriaus priedermė. Istorikai dėkoja ir dėkos tiems, kurie pasakoja savo gyvenimą, prisimena istorijos primirštus laikus, atskleidžia savo pasaulėjautą, savą mintyseną ir jauseną. Kokį džiaugsmą kalbininkams suteikia tarmiškas tekstas, kalbos turtų gausybė, žodyno įvairenybės, o kaip sušvinta etnologo akis, kai atsiminimuose išskaito apeigos šventumą, papročio unikalumą, krašto etnografinį savaimingumą, o kaip nustemba tautosakininkas, sulasiojęs naują patarlę, priežodį, radęs įterptą dainą, romansą, eiliavimą.

Jau sukaupta tūkstančiai puslapių apie šventes, susietas su žemdirbyste, religija, asmeniniu gyvenimu ir pergyvenimu. Jau aprašyti tikėjimai ir burtai, papasakota apie kaimo vakarėlius, žaidimus, kaimo muzikantų pokštavimus, vaidinimus. Kaimo gyvensenos paveikslas – bene svarbiausias šių surinktų atsiminimų bruožas. Bendravimas, talkos, pažmoniai, giminiavimasis, kaimynavimasis, poilsio atvangos sekmadieniais, šeimos santykių grožis, žmogaus ir gamtos sąsajos – tai gyvas patriarchalinio kaimo paveikslas. Kalbama apie kaimą todėl, kad jame buvo ir tebėra išsaugota tai, kas etniškiausia, lietuviškiausia ir amžiniausia. Kas negirdėjo apie dievdirbių, knygnešių, dainininkų, pasakorių, giesmininkų, piršlių, kaimo “filosofų” lemtis ir jų padarytus darbus. Netgi kiemo darželio aprašas tampa reikšminga prisiminties detale. Jeigu prie tų aprašų, sąžiningų tekstų dar pridedama nuotrauka, piešinys, brėžinys, dokumentas, tai prisiminimai įgyja dar didesnę svarbą ir prasmę. Tikroviški, vaizdingi gyvenimo paveikslai – ir literatūros, ir istorijos, ir etnologijos, ir etnografijos, ir tautosakos savastis.

Gyvenimo paveikslai

Daug prisiminimų yra surinkę arba užrašę Lietuvos kraštotyrininkai, kruopštūs praeities fiksuotojai, darbščiosios kūrybingos bitelės. Tomų tomai jau guli saugyklose, muziejuose, archyvuose, asmeniniuose stalčiuose. Kas bent kiek domisi spaudiniais, tas pastebėjo knygynų ir bibliotekų lentynas, pilnas atsiminimų knygų. Rašė tremtiniai ir rezistentai, politiniai kaliniai ir partizanai. Rašė atsiminimus ir mūsų rašytojai B. Sruoga, Vienuolis, A. Miškinis, S. Anglickis, J. Savickis, P. Orintaitė, P. Treinys. Aišku, jų kūrybos tekstai prilygsta grožiniam kūriniui, kur vaizdi kalba, raiškus žodis, laki frazė, sklandus sakinys, gyva metafora. Yra iš ko mokytis... Vertingų atsiminimų parašė politikai P. Klimas, V. Gustainis, S. Raštikis, J. Urbšys, V. Landsbergis. Dailininkų A. Žmuidzinavičiaus, K. Šimonio, P. Rimšos – taip pat gausūs atsiminimų puslapiai. Pastaraisiais metais nepaprastai daug atsiminimų apie žymius Lietuvos kultūros žmones parašė ir išspausdino profesorius Vytautas Jakelaitis. Šia proga galima būtų vardyti dešimtis mokytojų, bibliotekininkų, muziejininkų pavardžių. Jie rinko ir patys rašė, jie skatino ir kitiems padėjo, jie dalyvavo įvairiose kraštotyros parodose ir konkursuose. Prieš keletą metų Lietuvos liaudies kultūros centras ir Kraštotyros draugija buvo paskelbę dvi atsiminimų rinkimo apžiūras. Sukaupta apie penkiolika tūkstančių rašytinės ir spausdintos medžiagos puslapių. Dalis jų jau publikuota žurnale Liaudies kultūra ir laikraštyje XXI amžius. Rajonų ir miestų laikraščiuose taip pat neretai išvysi prisiminimų skiltis. Čia vertas dėmesio Panevėžio rajono laikraštis Tėvynė. Žemaičių saulutė išspausdino aktoriaus Donato Banionio prisiminimus apie poetą Vytautą Mačernį. Juose papasakota apie paskutines poeto gyvenimo dienas. Mokytoja iš Panevėžio Veronika Bernatonienė parašė ir išsaugojo dienoraščio rankraščius apie pirmuosius pokario metus savo gimtajame mieste. Ji taip pat išsaugojo savo sužadėtinio laiškus iš tremties Vorkutoje, taip pat savo laiškus, siųstus jam. Tai epopėjinio užmojo dokumentai apie netektis, skaudžius žmonių likimus, baisias tremties dienas ir laukimo bei ilgesio valandas.

Matyt, neveltui molėtiškiai pirmieji respublikoje ketina surengti kelerių metų atsiminimų rinkimo kampaniją. Pradžia jau padaryta. Šiame rajone, kaip ir kitur, dar gyvena daug senosios kartos žmonių, kurie puikiai mena savo vaikystės, paauglystės, jaunystės dienas. Kuo aprašyti senesni laikai, tuo prisiminimai įgyja svaresnę prasmę, nes ne viskas to meto spaudiniuose užfiksuota, ne visa išsaugota; daug vertingiausios prisiminimų medžiagos pokario metais sunaikino sargūs sovietmečio ideologai, partokratai ir jų pakalikai, degindami knygas, laiškus, dokumentus, dienoraščius, o jų autorius ištremdami į sibirus, o šeimos narius visą laiką represuodami, užkirsdami kelius į mokslą, į darbą. Ir už vieną eilėraštį poetas ir vertėjas, vokiečių kalbos specialistas Simas Račiūnas praėjo vorkutiškas golgotas. Tokių pavyzdžių šimtai, tūkstančiai. Kėdainių, Radviliškio, Kelmės, Ukmergės, Plungės, Molėtų, Zarasų, Rokiškio, Biržų, Telšių, Šakių rajonų kultūros darbuotojai ir mokytojai ne pirmi metai daro magnetinius įrašus, vaizdajuostėse fiksuoja kolchozų sunkmetį, įamžina kraštiečių darbus, aprašo muzikantų, dainininkų, tautodailininkų, kolekcionierių, muziejininkų gyvenimus. Kultūros skyriai ar savivaldybės geba paremti vieną kitą rinkėją ar pateikėją materialiai, tačiau daug kur ši parama būna moralinė.

Viskas atsimenama

Lietuvos istorija kupina pervartų, visuomeninių judėjimų, kūrybos fenomenų. Štai Kauno rajono Rokų kultūros namų direktorė Danutė Daugėlaitė-Paršelienė užrašė Marijos Marmienės prisiminimus apie jos dalyvavimą pirmosiose dainų šventėse Kaune. Pasakojimas įtaigus ir labai nuoširdus, faktai konkretūs, skvarbūs. Rašyti dainų švenčių istoriją bus kur kas lengviau, kai prakalbės autentika, kai bus remiamasi konkrečiais duomenimis, vaizdžiais prisiminimais. Tai pirminiai šaltiniai, tampantys epochos atspindžiais. Žmonėse likę atsiminimų tiek, kiek išgyventa, ne pramanyta, kiek patirta, kiek būta. Suprantama, kad prisiminimai nėra vienintelis praeities pažinimo šaltinis. Tai kartu asmens gyvenimo istorija, šeimos buities paveikslėliai, kaimo, miestelio ar miesto gyvensenos detalės. Prisiminimų audinys yra tankus ir nevienadienis, įvairiaspalvis, priklausantis nuo pasakotojo talento pasakoti ir nuo užrašytojo nuovokos, reiklumo ir psichologinės įžvalgos. Papasakoti ir išsipasakoti – įvairios patirties dėmenys. Kai susikaupia vaizdinių perteklius, kai sukyla noras ne tiktai kalbėtis, bet ir užrašyti, kai susimąstoma dėl savo lemties žingsnių – atsiranda naujos paskatos, rūpestis. O sovietmečiu istorikai buvo priversti daug ką nutylėti, praleisti negirdomis. Ir žmonės privengdavo kalbėti apie partizanų likimus ar apie stribų piktadarybes. Todėl šiandienos istorikams prisiminimai tampa pačia brangiausia parankine epochos atskleisties medžiaga, tikroviškumo apraiška. Pastebėtina, kad per mažai apie save, apie savo darbus ir lemtis parašo inteligentai. Paprastai mažaraščiai žmonės yra tarytum kalbesni, atsidavesni. Jie, rašydami apie savo gyvenimą, mėgsta įterpti tautosakos elementų, nevengia aprašyti gimtinės gamtovaizdį, pateikti savo samprotavimų, “pafilosofavimų”.

“Pasakojimai ir atsiminimai – vėlyviausios stadijos liaudies prozos žanras, mažiausiai apibrėžtas teminiu ir formaliu požiūriu. Šie tekstai balansuoja tarp kasdienio pranešimo ir meninės kūrybos. Šis žanras produktyviausias, tik jo kūriniai neilgaamžiai. Vieni pasakojimai glausti, artimi anekdotams, kiti išauga iki elementarios “liaudies apysakos”, kaip antai gyvenimo istorijos, treti – tarsi liaudies dokumentika ar beletrizuota kultūros “istorija”... Atsiminimais vadiname tuos tekstus, kur kartojama, ką pasakotojas asmeniškai yra patyręs, o pasakojimai nėra vien asmeniškas dalykas, tai ir iš kitų girdėtos istorijos... Kada šis žanras susiformavo, sunku atsakyti, aišku tik viena – šie tekstai rinkti tikslingai pradėti vėlai... Pasakojimų ir atsiminimų tematika labai marga, kaip pats gyvenimas”. Tai žymaus tautosakininko Leonardo Saukos mintys (Lietuvių tautosaka. Kaunas, Šviesa, 1998 m.). Liaudies kultūros centre saugomi prisiminimai vertingi įvairiu požiūriu. Antai kai kuriuose prisiminimuose esama nemažai grožinių elementų. Tai pasakytina apie vilnietės Vandos Giedrytės, biržietės Aldonos Mažuikienės, kauniečių Jono Rako, Aldonos Gabalienės, Bronės Barvainienės, gargždiškio Jono Kudžmos, lazdijietės Aldonos Šukienės, kretingiškio Adomo Stoncelio tekstus. Gyvenimo istorijos – populiariausia prisiminimų forma. Kai kurie autoriai šito siekia, norėdami palikti savo atmintį vaikams ir vaikaičiams. Daug puslapių paskiriama darbams, politiniams įvykiams, genties istorijoms. Moterys užrašė papročius ir apeigas, prisiminė ir šventes, ir kasdienybę. Vyrų tekstuose daugiau išmonės, pafantazavimo. Turbūt nedaugelis žino, kad būta žmonių, kurie užrašinėjo kiekvienos dienos darbus, orus, vedė pirkinių sąsiuvinius, fiksavo pajamas ir išlaidas. Dėl tokių darbų išliekamosios vertės nereikia abejoti, ji akivaizdi. Rezistentė Elė Andriuškevičienė iš Lazdijų rajono pasakoja apie savo tėviškę, piešia ryškų pokario metų paveikslą. Kaunietis Antanas Ardzijauskas suspėjo surinkti duomenis apie tuos kaimus, kurių vietoje dabar dirba Kruonio elektrinė. Šiaulietis pedagogas Viktoras Bartkus prisimena mokytojus, su kuriais jam teko ilgokai bendrauti, o Kauno gyventojas Domas Černius 299 puslapiuose aprašė tris sodžius. Jo rašinys – vaizdus pasakojimas. Eiliuotojas iš Zanavykijos Juozas Didžbalis aprašo senųjų liepalotiečių pavardes, tautodailininkė Vanda Giedrytė prisimena vaikystę, gimtinę, mokytojus. Šie pavyzdžiai liudija, su kokiu kruopštumu įvairių specialybių, įvairaus likimo žmonės pasidarbavo, sėdėdami vakarais prie stalo, prisimindami, galbūt iš giminės patikslindami kai kurias savo gyvenimo nuotrupas. Pasitaiko atvejų, kai išradingesnis ar gabesnis žmogus pabando savo gyvenimą sueiliuoti, nupasakoti jį trumpais vaizdeliais. Tai vilniečių architekto Romualdo Kazlausko poemos ir docento Algirdo Bikulčiaus eiliuoti gyvenimo ir istorijos fragmentai.

Prisiminimų prasmė

Gerai, kad prisiminimų autorių nevaržė joks išankstinis nurodymas ar atmintinė. Išsilieja, nes “ant širdies”. “Kas užrašyta, to nė kirviu neiškirsi”, – prisipažįsta viena žemaitė. Aišku, perdėm suliteratūrinti tekstai praranda savo istorinę prasmę, bet įgyja didesnę meninę įtaigą. Ne vienas puslapis liudija didžiulę prisiminimų autorių atsakomybę, geranoriškumą. Viena, parašyti dešimt puslapėlių ekspromtu, o antra, nusakyti dviejų trijų šimtų puslapių sudėtingo gyvenimo ir laiko panoramą. Uteniškis Antanas Gasparaitis, akmeniškis Jonas Kryževičius, molėtiškė Nijolė Navikienė, plungiškė Zuzana Petrutytė, vilnietis Jonas Stankus, vilkaviškietė Aldona Buragaitė, šiaulietė Danutė Andrijauskienė, seiniškis Gediminas Vinikaitis rašo plačiai, epiškai, nuodugniai žvelgdami į praeitį, jų prisiminimai patenka į būsimas knygas, kitus spaudinius.

Prisiminimus gali rinkti visi, kas tiktai nori papildyti mūsų gimtosios istorijos puslapius. Už atmintį galima įvairiopai atsidėkoti. Prisiminimų autoriai ypač turi būti dėmesingi žmonių vardams ir pavardėms, datoms, vietovardžiams. Prireikus juos galima patikslinti, paieškoti ir papildomų šaltinių ar tų žmonių, kurių atminties kertelėse slypi praėjusių dienų vaizdiniai. Autentiškumas ir pasakojimo nuoširdumas, žodingumas ir sakinio vaizdingumas pagilins prisiminimų turinį, paryškins pasakotojo asmenybę. Nevengtini tarmiški tekstai, patarlės, priežodžiai, eilėraščiai, dainų intarpai, istoriniai įvykiai, anekdotiniai nutikimai. Nuoseklus ir tikslus pasakojimas padės orientuotis įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Niekas nevaržo ir negali varžyti atsiminimų formos ir turinio apimties. Rekomenduotina po vieną rankraščio egzempliorių perduoti vietos krašto muziejui ar savo artimiesiems. Atsiminimų ištraukas patariama pasiūlyti rajonų ir miestų laikraščiams. Kuo prisiminimų užrašytojas pateiks daugiau duomenų apie patį pateikėją, tuo lengviau bus ateityje parengti bibliografinę rodyklę.

Norisi nuoširdžiai paprašyti rajonų ir miestų kultūros centrų darbuotojų nepamiršti, kad prisiminimai – svarbi mėgėjų meninės kūrybos sritis, atskleidžianti laiko dvasią, autoriaus asmenybę, tarmės ir kalbos grožį. Surinkti, susisteminti, sukataloguoti, paskleisti ir išspausdinti – ne vienos dienos, ne vienu ypu darbas. Prisiminimų autoriams ir rinkėjams ateityje visuomet dėkos istorikai, rašydami mūsų tautos dvasios ir kultūros istoriją, pildydami žiojėjančias jos spragas, kurdami epochos paveikslą.

Aleksandras Šidlauskas, 8-22 61 47 63

KŪRYBOS METRAŠTIS 2000. Turinys