Jaunystės forumas

Spalio 27-29 dienomis Vilniuje vyko ketvirtasis tradicinis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis. Šio gražaus renginio sumanytojas ir organizatorius yra Lietuvos liaudies kultūros centro Muzikos sektoriaus vyresnysis specialistas Saulius Liausa.

Šiemet minėtame festivalyje dalyvavo vienuolika chorų iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių aukštųjų mokyklų. Nė vieno choro nebuvo iš Klaipėdos ir Vilniaus universitetų bei Lietuvos muzikos akademijos.

Pirmiausia norėtųsi pamąstyti, kaip, kur ir kada tokius renginius reikėtų organizuoti. Šį kartą jis vyko tris dienas ir vis kitoje koncertų salėje bei bažnyčioje. Tokia koncertų išdėstymo tvarka, mano manymu, nepasiteisino. Būtų naivu manyti, kad klausytojas bėgios paskui chorus iš vienos vietos į kitą. Todėl kai kurie chorai koncertavo tik keletui klausytojų. Šia prasme pavyko Šiaulių universiteto merginų chorui Littera – jis sulaukė nemažai klausytojų, nes pasirodė tuoj po šv. Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje. Labai tiko tokioje vietoje ir merginų atliktas G. Faure Requiem. Taip pat pilna studentų buvo ir Vilniaus universiteto aula, kur vyko baigiamieji festivalio koncertai. Todėl ir kyla mintis, kad tokius festivalius derėtų rengti vienoje populiariausioje ir studentų mėgstamoje sostinės salėje. Mano galva, geriausia vieta Vilniaus universiteto aula. Tada kiekvienas chorinės dainos mėgėjas, atėjęs į minėtą salę anksčiau ar vėliau, rastų koncertuojantį vieną ar kitą studentų kolektyvą. Tuo savaime išsispręstų ir klausytojų problema. Juk ir pats chorų festivalis – daugiau pačių studentų dainininkų šventė, o pritraukti didesnius būrius kitų klausytojų sunku tikėtis, nes nei patys chorvedžiai, nei muzikos mokytojai į tokius renginius nesilanko.

Dar reikėtų pasakyti, kad studentų chorų festivaliams surengti visiškai pakaktų dviejų dienų. Antra, gal juos reikėtų rengti ne spalio, bet lapkričio pabaigoje, nes chorai kiekvienais mokslo metais pasipildo naujais dainininkais ir dar nespėja geriau pasirengti viešiems koncertams.

Be organizacinių, norėtųsi nors trumpai pasamprotauti meniniais ir interpretaciniais klausimais. Turbūt neverta skųstis ir apie tai kalbėti, kad studentai aukštosiose mokyklose mokosi ketverius penkerius metus, tad dažna dainininkų kaita, kad vėl ir vėl viską kiekvienais mokslo metais reikia pradėti iš naujo. Taip buvo ir bus – choristų tėkmė neišvengiama! Reikia mąstyti ir dirbti taip, kad per vienokį ar kitokį laiko tarpsnį pasiektume kuo svaresnių meninių rezultatų. Viskas priklauso tik nuo choro vadovo, jo profesinio pasirengimo ir bendro meninio išprusimo, o gal ir įgimtų savybių, kokiame kultūros bare žmogus labiausiai esi tinkamas. Mūsų aukštosiose mokyklose mokosi tūkstančiai vaikinų, o į mišrų chorą ateina vos 10-15 chorinės dainos entuziastų.

Aptariamasis chorų festivalis parodė ir tai, kad turime talentingų jaunų dirigentų, kurie sumaniai tęsia senas ir gražias mūsų akademinio jaunimo chorinio meno tradicijas. Gražiu choristų vokalu ir bendra menine interpretacine kultūra pasižymėjo Vilniaus pedagoginio universiteto studentų mišrus choras Ave Vita (meno vadovas ir vyr. dirigentas K. Barisas, dirigentas S. Liausa), Šiaulių universiteto merginų choras Littera (vad. M. Žibūdienė). Tiesiog sensacingai ir meistriškai pasirodė to paties universiteto studentų mišrus choras Studium, vadovaujamas S. Ramanausko. Dirigentė R. Viskantaitė su savo padėjėjais sistemingai ir profesionaliai ugdo Vilniaus Gedimino technikos universiteto mišrų Gabijos chorą, o R. Navickienė – vieną seniausių aukštųjų mokyklų – Lietuvos žemės ūkio universiteto Dainos mišrų chorą. Džiugu, kad ir nedideli mišrūs chorai kūrybiškai dirba Lietuvos teisės akademijoje (vadovė L. Levinskaitė), Vilniaus dailės akademijoje (vadovai A. Adamonis ir A. Rauduvaitė). Reikėtų pagirti Vilniaus pedagoginio universiteto vadovus, kad sudaromos sąlygos tarpti net trims chorams. Be jau minėtojo Ave Vita, festivalyje dalyvavo du būsimųjų pedagogų chorai: merginų (tiesa, jis nedidelis), vadovaujamas V. Tavoro, ir mišrus, vadovaujamas H. Šečkuvienės. Reikia pasitenkinti ir tuo, kad turime vos vieną nedidelį studentišką vyrų chorą. Tai generolo Jono Žemaičio karo akademijos kariūnų (vad. V. Verseckas). Būtų puiku, kad čia dainininkų gretose matytume 80-100 kariūnų, bet ne 35...

Gan gerą įspūdį padarė festivalio baigiamasis akordas – sostinės aukštųjų mokyklų studentų jungtinio choro pasirodymas.

Kalbai apie chorų repertuarą ir jo interpretaciją reikėtų ne vieno puslapio. Apibendrintai galima pasakyti, kad jis buvo labai įvairus ir tuo atžvilgiu įdomus – daugiausia skambėjo užsienio muzika. Pasitaikė vienas kitas choras, kuris neatliko nė vieno lietuviško kūrinio. Kita vertus, šiame festivalyje ir nebuvo galimybių padainuoti viską, ką vienas ar kitas choras turi savo koncertinėse programose, nes buvo ribotas pasirodymo laikas. Tad teigti, kad studentų chorai mažai propaguoja lietuvių kompozitorių vokalinę muziką, nėra pagrindo.

Kad ir kaip būtų, reikia tikėtis, kad studentų chorinė daina didesniuose ar mažesniuose kolektyvuose skambėjo ir skambės. Reikia sveikinti tokių meninių renginių organizatorius ir visus chorų vadovus bei dainininkus, kad jie pagyvina bendrą Lietuvos chorų sąjūdį, o koncertų klausytojams nuolat suteikia džiugių akimirkų!

Boleslovas Zubrickas, 8-22 76 84 83

KŪRYBOS METRAŠTIS 2000. Turinys