Vilnius

Saulė pateka rytuose...

Lietuvos Rytai – širdžiai brangus kraštas, žemė, kurioje steigėsi šalies sostinės – Kernavė, Trakai, Vilnius; teritorija, iškentusi ne tik carinę priespaudą, bet ir veik dvidešimtmetį trukusią Lenkijos okupaciją; multikultūrinis paribys, žavus savo įvairiaspalviu skambėjimu ir naiviu nuoširdumu; Europos centras, ilgesingu žvilgsniu žvelgiąs į Senąjį pasaulį, tokį artimai tolimą; sostinės pakraštys, renkantis trupinius nuo informacinės visuomenės virtualinių žaidimų stalo.

1992-aisiais, siekiant geriau tenkinti regiono gyventojų kultūrinius poreikius, buvo įkurtas Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centras, kuris daugiakultūrinio paribio regiono gyventojams teikia paramą integruojantis į šalies dvasinį ir kultūrinį gyvenimą, globoja ir puoselėja Rytų Lietuvos etnokultūrinį palikimą, gaivina ir plėtoja krašto kultūrines tradicijas, metodiškai skatina bendradarbiauti regiono kultūros darbuotojus, didina Vilniaus kaip šalies sostinės įtaką Vilnijos kultūriniam gyvenimui.

Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos lauke – regiono kultūros centrai, bendrojo lavinimo, muzikos ir meno, žemės ūkio mokyklos, specialiosios mokyklos ir internatai, globos namai ir pensionatai, bibliotekos, muziejai ir kitos institucijos. Centro programų koordinatoriai su įvairiais projektais lankosi Elektrėnų savivaldybėje, Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus, Zarasų rajonuose ir Visagine. Į centro organizuojamus seminarus gausiai suvažiuoja etnokultūros mokytojų ir specialistų, įvairių žanrų meno mėgėjų kolektyvų vadovų, o įvairiuose konkursuose dalyvauja patys kūrybingiausi ir talentingiausi regiono žmonės.

Centras yra sudaręs keliolika bendradarbiavimo sutarčių dėl bendrų kultūrinių projektų Rytų Lietuvoje rengimo. Sunku pervertinti Centro ir Motorizuotosios pėstininkų brigados Geležinis Vilkas jau trečius metus vykdomo projekto Ei, Lietuvos kareivėliai! įtaką regiono jaunimui. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos orkestro, sutinkančio kitų šalių prezidentus, dalyvaujančio aukščiausio lygio valstybiniuose ritualuose, koncertai suteikia ne tik ryškių meninių išgyvenimų, jie kuria patrauklų Lietuvos kariuomenės įvaizdį, ugdo orumą ir tautinį sąmoningumą. 2000-aisiais orkestras koncertavo Elektrėnų Ąžuolyno, Vilniaus r. Pagirių, Švenčionių r. Pabradės, Ignalinos Česlovo Kudabos, Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Visagino Sedulinos, Ukmergės Jono Basanavičiaus ir Šalčininkų 2-ojoje vidurinėse mokyklose.

Sostinės kultūrinė įtaka juntama ir regiono žemės ūkio mokyklose. Centro rūpesčiu čia nuolat koncertuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centro meno kolektyvai. Šiemet programos Sostinės jaunimas – būsimiesiems ūkininkams renginiai vyko Vilniaus r. Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, Vilniaus r. Bukiškių, Molėtų r. Alantos žemės ūkio mokyklose, Vilniaus (Vaidotai) aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, kur koncertavo LVJC popchoras RE MI DO, džiazo grupė KIVI, spektaklius rodė jaunieji teatro studijos artistai.

Turiningi ir Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų pučiamųjų instrumentų orkestro koncertai susitikimai iš ciklo Tėvynės labui! Jų metu demonstruojami kino filmai apie karius savanorius, pasakojama apie tarnybą KASP ir, be abejo, muzikuojama. Aukštesniųjų klasių moksleiviams, besirengiantiems tarnybai Lietuvos kariuomenėje, tai puikus būdas ne tik pasiklausyti koncerto, bet ir tiesiogiai pabendrauti su kariais savanoriais bei jų vadais. Pastaraisiais metais ciklo Tėvynės labui! koncertai vyko Vilniaus (Vaidotai) aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, Alantos žemės ūkio mokykloje, Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, Vievio vidurinėje mokykloje, Širvintų Ąžuolyno vidurinėje mokykloje, Ukmergės aukštesniosios verslo mokyklos Veprių profesinio mokymo skyriuje, Dieveniškių žemės ūkio mokykloje, Ukmergės aukštesniojoje verslo mokykloje.

Svarbu pažymėti, kad visi Centro renginiai žiūrovams ir klausytojams yra nemokami. Svarų indėlį į regiono vaikų muzikinio ugdymo aruodus įdėjo ir muzikos pedagogas, literatas, knygutės apie muzikos instrumentus autorius Petras Juodelė. Jo vedamos muzikinės popietės Muzikos instrumentų karalijoj sudomino sudėtingo likimo vaikus Vilniaus specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose, Vilniaus 1-ojoje, Ukmergės, Šalčininkų specialiosiose internatinėse mokyklose, Ukmergės vaikų globos namuose, Varėnos r. Valkininkų vaikų globos namuose Spengla, Vilniaus r. Veliučionių specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose.

Dar 1999-aisiais, tarptautiniais pagyvenusiųjų žmonių metais, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Vilniaus elektrine dėl jos meno mėgėjų kolektyvų koncertų ciklo Ilgiausių metų! surengimo Rytų Lietuvos senelių globos namuose ir pensionatuose 2000-aisiais buvo atnaujinta. Vilniaus elektrinės liaudiškos muzikos kapela bei vyrų ir moterų vokaliniai ansambliai vėl apsilankė Gerontologijos ir reabilitacijos centre, UAB Senevita globos namuose, Zarasų r. Salako senelių globos namuose, Antavilių pensionate, Ukmergės r. Jasiuliškių pensionate, Zarasų senelių globos namuose, Visagino bei Švenčionių r. Strūnos pensionatuose.

Tai, kad Lietuvos kariuomenė yra atvira šalies visuomenei, liudija ir sutartimi patvirtinta galimybė surengti Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų koncertų susitikimų ciklą Rytų Lietuvos gimnazijose. Pačiais ryškiausiais metų renginiais vadina tuos susitikimus Trakų Vytauto Didžiojo, Zarasų Ąžuolyno, Visagino Atgimimo, Ukmergės Antano Smetonos bei Švenčionių gimnazijų gimnazistai, išdrįsę kariūnams savo talentus pademonstruoti, prie bendro stalo pakviesti bei drauge pasilinksminti diskotekoje. Ir niekas iki šiol negali nuspręsti, kuris susitikimas buvo šilčiausias.

Apmaudu, kad dėl vis blogesnės finansinės padėties daugelis žemės ūkio mokyklų rečiau tesugeba savo transportu atsivežti iš sostinės atlikėjus. Vilniaus tautinių šokių ansamblio Ūla koncertų ciklas Želkit, želmenėliai, pernai taip sėkmingai startavęs regione, šiemet gerokai sumenko, mat pavyko surengti tik keletą simpatingo kolektyvo koncertų Vilniaus 3-iojoje specialiojoje internatinėje mokykloje, Veliučionių specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose, Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, Bukiškių žemės ūkio mokykloje.

2000-aisiais tęsėme ir literatūrinių popiečių ciklus. I ketvirtį Trakų rajono pradinėse mokyklose buvo surengtas vaikų literatūros popiečių ciklas Pasikinkę jauną vėją. Rašytojai Martynas Vainilaitis, Juozas Nekrošius ir Vytautas Račickas susitiko su Elektrėnų pradinės mokyklos ir darželio-mokyklos Žiogelis, Grigiškių pradinės mokyklos Pelėdžiukas, Aukštadvario darželio-mokyklos Gandriukas auklėtiniais.

Šie metai iš tiesų buvo reikšmingi literatūros renginiais Trakų rajonui. Gruodžio mėnesį čia įvykdyti tradicinio šiuolaikinės literatūros popiečių ciklo Žodi, paremk mūsų viltį žiemos dialogai, vykę penketą metų Rytų Lietuvoje. Rašytojas Juozas Aputis lankėsi Paluknio vidurinėje ir Medeinos mokyklose, poetas, kritikas ir publicistas Valdemaras Kukulas – Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir internatinėje mokykloje, poetas J. Nekrošius – Senųjų Trakų Kęstučio ir 1-ojoje vidurinėse mokyklose, rašytojas V. Račickas – Rūdiškių ir Onuškio vidurinėse mokyklose, dramaturgas Kazys Saja – Lentvario 1-ojoje ir 2-ojoje bei Motiejaus Šimelionio mokyklose, poetas Algimantas Baltakis – Aukštadvario vidurinėje mokykloje.

Per metus surengta nemažai švenčių ir regioninių kūrybinių susitikimų (daugiausia – tradicinių). Kasmet vasario mėnesį į Širvintas suvažiuoja geriausi Rytų Lietuvos armonikininkai. Geriausiųjų vardus yra pelnę Antanas Zaremba iš Anciūnų (Širvintų r.), Algimantas Mieliauskas iš Kijėlių (Molėtų r.), Aleksas Dulkė iš Pastrėvio (Trakų r.), o šiemet varžytuvių vertinimo komisija, vadovaujama kompozitoriaus Vytauto Juozapaičio, laureatu pripažino virtuozą Kęstutį Kuzmicką iš Molėtų, jis ir buvo apjuostas garbės juosta.

Kovo mėnesį Tarptautinės teatro dienos proga Švenčionėliuose įvyko Rytų Lietuvos teatralų susitikimas. Be kita ko, jo dalyviai buvo pakviesti pasižiūrėti tradicinio Juoko sūkurio programos. Spalio mėnesį devintą kartą susirinko Rytų Lietuvos literatai. Šį sykį ciklo Gimtosiomis literatų pėdomis... susitikimas įvyko Alantos dvare (Molėtų r.). Ankstesni susitikimai surengti 1996 m. rudenį – Stanislovo Rapolionio tėviškėje Eišiškėse (Šalčininkų r.), 1977 m. pavasarį – Igno Jurkūno-Šeiniaus tėviškėje Šeiniūnuose (Širvintų r.), 1997 m. rudenį – Vlado Šlaito tėviškėje Žemaitkiemyje (Ukmergės r.), 1998 m. pavasarį – Vaclovo Mikolajaičio (Mykolo Lietuvio) tėviškėje Maišiagaloje (Vilniaus r.), 1998 m. rudenį – Česlovo Kudabos tėviškėje Tverečiuje (Ignalinos r.), 1999 m. pavasarį – įspūdingu muziejumi ir literatūriniais susitikimais garsėjančiuose Elektrėnuose, 1999 m. rudenį – romantizmo poetų T. Zano, J. Slovackio ir A. Mickevičiaus susitikimų vietoje Jašiūnuose (Šalčininkų r.), 2000 m pavasarį – Švenčionijos literatų – J. Skruodžio, S. Kadzevičiaus, M. Untulio žemėje – Švenčionyse.

IX Rytų Lietuvos literatų susitikime Alantoje paminėjome ir pagerbėme vieną Varpo steigėjų Joną Gaidį- Gaidamavičių, poetą ir vertėją Valerijoną Ažukalnį-Zagurskį, rašytoją Kazį Umbrasą ir kitus žymius šio krašto žmones. Šventiškoje naujai restauruoto Alantos dvaro aplinkoje buvo paskelbti IV Rytų Lietuvos literatų konkurso laureatai – ukmergiškės Monika Blauzdienė (prozos nominacija) ir Genovaitė Marija Petronienė (publicistikos nominacija) bei jaunasis vilnietis Laurynas Rimševičius, beje, visas vasaras praleidžiantis Švenčionių krašte (poezijos nominacija).

Kaip ir kasmet, gegužės mėnesį Tarptautinės muziejų dienos proga buvo susibėgę Rytų Lietuvos muziejininkai. Šį sykį į Vievį, kur įkurtas originalus Kelių muziejus, vienintelis toks ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Smagi ir turininga buvo viešnagė pas Lietuvos nusipelniusį inžinierių, Garbės kelininką, Lietuvos kelių muziejaus direktorių Juozą Stepankevičių. Vakarodami prie laužo, prisiminėme ir ankstesnes Muziejų dienas, surengtas Vilniuje, Radvilų rūmuose, Švenčionių rajone, Reškutėnų Ryto pagrindinės mokyklos muziejuje, Punske pas įžymųjį Juozą Vainą bei Molėtų krašto muziejuje.

Gegužės mėnesį prisidėjome ir prie Dieveniškių istorinio-regioninio parko tradiciškai rengiamo Dieveniškių krašto poezijos pavasarėlio Poškonyse (Šalčininkų r.), o birželį į Vilnių pakvietėme II Rytų Lietuvos jaunųjų dramaturgų konkurso Teatro plunksna 2000 dalyvius. Čia paskelbėme ir pagerbėme laureatus – Elektrėnų Versmės gimnazijos 8 A klasės moksleivę Aušrą Dobrovolskaitę (I vieta), Molėtų gimnazijos 8 C klasės moksleivę Moniką Myško (II vieta) ir Švenčionėlių 2-osios vid. m-klos moksleivę Olgą Nosevič (III vieta). Dramos žanras – vienas sudėtingiausių, tad ne kiekvienas išdrįsta dalyvauti Teatro plunksnoje, vis dėlto tų “drąsiųjų” pasiryžimas – sveikintinas. Tokie ir teatre bus ne šiaip sau žiūrovai...

Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centras kasmet birželio 23-iąją drauge su Dieveniškių istoriniu-regioniniu parku rengia Rasos šventę pievoje, prie Gaujos upės. Įvairių tautybių vietos gyventojai ir nemažas būrys šventės svečių, lydimi folkloro ansamblių, kupoliauja, dalyvauja apeigose, mokosi senovinių dainų ir ratelių, vakaroja prie laužo. Džiugu, kad šventėje visuomet pilna vaikų, kurie tą dieną susilieja su gamta ir laukia stebuklų...

Esame įpratę Valstybės dienos – Karaliaus Mindaugo karūnavimo išvakarėse drauge su Karaliaus Mindaugo kolegija rengti iškilmes Medininkų pilyje ir ant Juozapinės kalno. Čia suvažiuoja visuomenės atstovai, atvyksta Karaliaus Mindaugo ištvermingųjų dviratininkų žygio dalyviai, šauliai, čia, aukščiausioje Lietuvos vietoje, uždegamas šventinis laužas, siunčiantis dūmų ženklą visai Lietuvai, skamba muzika, sakomos iškilmingos kalbos, čia pasijuntame esą tikri patriotai, didžiuojamės savo protėvių žygiais, pagerbiame vienintelio Lietuvos karaliaus atminimą...

Vienas pačių gražiausių, įspūdingiausių Centro renginių, žinoma, – Rytų Lietuvos žemės ūkio mokyklų derliaus pabaigtuvių šventė Ropė linksmuolė. Kasmet ji rengiama vis kitoje mokykloje. Šiemet jos ragas sugaudė Vilniaus rajone, Bukiškių žemės ūkio mokykloje. Sunku buvo patikėti, kad varžytuvių Roviau roviau ropę... dalyviai – viso labo būsimieji ūkininkai. Meniškos jų pristatymo programėlės, originalūs laikraščiai, įspūdingos rudens puokštės, gardūs rudens gėrybių stalo patiekalai, skambios užstalės dainos, puikus tautos kalendorinių švenčių, papročių, patarlių ir priežodžių išmanymas, vikrumas pantomimos ir gaspadinių konkursuose – stebino ir publiką, ir vertinimo komisiją. Šiemet ekspertų grupė laurus skyrė Zarasų žemės ūkio mokyklos komandai, padariusiai didžiulę pažangą ir prisijungusiai prie ankstesnių Ropės linksmuolės Didžiojo prizo laimėtojų – Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos, Alantos žemės ūkio mokyklos bei Ukmergės aukštesniosios žemės ūkio mokyklų komandų. Neabejojame, kad šios merginos ir vaikinai, sugrįžę ūkininkauti į savo tėviškes, bus tikri kaimo švyturiai, pagrindinių švenčių įkvėpėjai ir organizatoriai, vietos tradicijų puoselėtojai.

Pagal tradiciją ir Vilniaus apskrities liaudiškos muzikos kapelų varžytuves Grok, Jurgeli rengiame kaskart vis kitame rajone. Jos buvo surengtos Trakuose, Ukmergėje, Šalčininkuose, o 2000-aisiais – Širvintose. Šiemet publikos numylėtinę – Grigiškių kapelą, vadovaujamą Giedrutės Šakienės, nurungė Leono Pranulio vadovaujami Vilniaus elektrinės muzikantai. Vis dėlto Lietuvos liaudiškos muzikos kapelų šventėje, kurios didieji koncertai vyko Kauno sporto halėje ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, dalyvavo visos trys geriausios Vilniaus apskrities kapelos – Vilniaus elektrinės, Grigiškių ir Širvintų kultūros centro (vad. Gintaras Pauliukonis).

Gruodžio mėnesį Valstybinio jaunimo teatro salėje 99 vaidino į Rytų Lietuvos vaikų lėlių teatrų šventę Karūna 2000 suvažiavę teatriukai. Jie patys rinko šventės laureatus – labiausiai patikusius spektaklius. Taigi daugiausia “širdučių” surinko šie: Molėtų rajono Bijutiškio pagrindinės mokyklos lėlių teatras, vadovė Vida Malčiauskienė (I vieta); Ukmergės estetinio lavinimo vaikų darželio-lopšelio Eglutė Bobutės ir dieduko teatras, vadovės Vyganta Astikienė ir Vida Barinova (II vieta); Molėtų rajono Dubingių pagrindinės mokyklos lėlių teatras Rudnosiukas, vadovė Laima Grigelevičienė (III vieta).

Atskirai derėtų paminėti edukacinę Centro veiklą. Mūsų organizuojamuose seminaruose dalyvauja ne tik kultūros žmonės, bet ir ypač daug pedagogų. Metiniuose etnokultūros žinių cikluose esame išnagrinėję lietuvių kalendorinių švenčių, senolių išminties šiuolaikinės lietuvių šeimos tradicijose bei senovės lietuvių religinių ir mitinių vaizdinių temas. Šiemet metiniame cikle Diena mano – amžius mano (žmogaus gyvenimo tarpsniai bendruomenės papročiuose) nagrinėjome šias temas: Kūdikystė ir ankstyvoji jaunystė – būsimojo bendruomenės nario ugdymo metas (kovas); Piemenų veikla ir žaidimai – suaugusiųjų gyvenimo stebėjimas ir modeliavimas. Perėjimo į jaunystės tarpsnį apeigos (gegužė); Suaugusiųjų bendruomenės dorovinių nuostatų ugdymas per papročius, tradicijas etc. (rugsėjis); Senoliai – išminties lobynas – mūsų būties ir darnos įprasmintojai (gruodis). Šiemet surengėme net du seminarus regiono choreografams Vilniaus konservatorijos Šokio pedagogikos skyriuje. Balandžio mėnesį domėjomės originalesnių šokio žanrų pradžiamoksliu, gruodį – klasikinio ir liaudies sceninio šokio paslaptimis.

Vasario mėnesį Vilniaus Vingio vidurinėje mokykloje, garsėjančioje puikiomis teatrinėmis tradicijomis, svečiavosi Rytų Lietuvos teatro studijų (būrelių) vadovai, o gruodį – Vilniaus B. Dvariono aukštesniojoje muzikos mokykloje – regiono muzikos ir meno mokyklų akoredeono specialybės mokytojai, kurie nebuvo pakviesti į praėjusį seminarą M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje (ten nėra šio instrumento dėstymo skyriaus).

Įvairių kultūros institucijų pageidavimu dalyvaujame įvairių savivaldybių skelbiamų konkursų vertinimo komisijų darbe, konsultuojame renginių organizatorius, skaitome paskaitas, rengiame pavasario lygiadienio bei žvakių uždegimo ant pilkapių Vėlinių išvakarėse akcijas, tėviškės pažinimo pamokas Ant piliakalnio žilo, advento vakarones ir kitus tradicinius renginius.

Mūsų – tik keletas. Lėšų programoms neskiriama. Ko gera, galėtume padaryti daugiau, geriau ir efektingiau, tačiau yra taip, kaip yra. Vis dėlto, matydami kas rytą patekančią saulę, džiaugiamės, kad jos spinduliai sušildo Lietuvos rytuose kuriantį žmogų (o juk jo meninės gyvasties palaikymą ir suvokiame kaip savo pagrindinę misiją). Pagaliau ne viskas nueina perniek, tad kantrus, kad ir menkas, darbas yra prasmingas. Tekėk, saulele...

Birutė Kurgonienė, 8-22 61 95 57

KŪRYBOS METRAŠTIS 2000. Turinys