Tauragės rajonas

Kad nesunaikintų užmaršties dulkės

Gaurei – 500

Gaurė – Tauragės rajono miestelis, įsikūręs kairiajame Šešuvies upės krante prie santakos su Įkojo upeliu. Gaurė minima nuo 1500 m., kai rašytiniuose šaltiniuose paminėta muitinė, stovėjusi prie kelio į Prūsiją.

Tad 2000 metais Gaurės miesteliui sukako 500 metų. Šventės organizacinį komitetą sudarė patys įtakingiausi miestelio žmonės, kultūros darbuotojai, seniūnija, bažnyčia. Daug renginių, parodų, konkursų buvo skirta šiai progai: vyko Gaurės miestelio istorijos studijos, vėliavos ir herbo konkursas, vardinio voko Gaurė 500 eskizų atranka, trečioji kraštiečių šventė. 1990 m. gruodžio 1 d. atidaryti nauji kultūros namai.

Šventės dieną Gaurės centre ant stiebų pakilo Lietuvos Respublikos, Žemaitijos ir Gaurės vėliavos. Pašventintas akmuo su iškaltu įrašu: Gaurė 1500-2000.

Šventinį vėliavų pakėlimą ir akmens pašventinimą pagerbė keturios raitosios artilerijos pabūklų salvės (saliutavo LDK Kauno karo istorijos klubas). Pirmoji salvė – Lietuvai Tėvynei; antroji – Žemaitijos žemei; trečioji – Gaurės miesteliui; ketvirtoji – gauriškiams.

Gauriškiai artimai susipažino su kraštietės dailininkės Martos Stirbytės darbų paroda, apžiūrėjo kraštiečio Romualdo Vaitkaus fotografijos ir muzikos instaliaciją, pasiklausė literatūrinę – muzikinę kompoziciją Šaukiantis balso bei Kauno sakralinės muzikos mokyklos mergaičių choro Pastoralė koncertą (vadovė gauriškė Nijolė Stankutė-Jautakienė).

Gerų, gražių atsiliepimų sulaukta iš svečių: Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės, Vyriausybės atstovės Tauragėje Albinos Urbutienės, Tauragės mero Viktoro Kovšovo, Žemaičių draugijos nario, Žemaitijos herbo projekto autoriaus, dabar Lietuvos Respublikos Seimo nario klaipėdiškio Egidijaus Skarbaliaus.

“Tokio gražaus ir prasmingo renginio nesitikėjome”, stebėjosi svečiai iš Australijos Elena ir Viktoras Baltučiai, į šventę atvykę perduoti gauriškio, vienuolių marijonų kongregacijos nario, Adelaidės lietuvių katalikų centro klebono Juozo N. Petraičio nuoširdžiausius linkėjimus. “Puiki nuotaika, gera šventė,” teigė Baltijos cirko artistė kraštietė Vlada Stankutė-Variakojienė.

Šventės nuotaika pasiekė ir Australijoje leidžiamą Adelaidės lietuvių biuletenį Šventadienio balsas – lietuvių žinios Nr. 19(118). Jį redaguoja ir leidžia kraštietis kunigas Juozas N. Petraitis. Šventės proga išėjo ir vietinis laikraštukas Gauriukas. Jubiliejinis numeris pilnas prisiminimų, atsiliepimų, interviu, o svarbiausia pirmą kartą spausdinamos Gaurėje gyvenančių literatų eilės.

Laikas nesustoja. Dar tebeskamba trečiosios kraštiečių šventės ir Gaurės 500-ųjų metų jubiliejaus akordai, o mintys sukasi apie ketvirtąją kraštiečių šventę.

Irena Laugalienė, 8-246 46538

Praeities atspindys

Tauragės rajono pakraštyje, girių ir raistų apsuptyje, Eičių kaimelyje, prieš trisdešimt metų įsikūrė durpininkų gyvenvietė – Laukėsa. Suvažiavo čia žmonės iš įvairiausių Lietuvos regionų – girdisi dzūkų, aukštaičių, zanavykų, žemaičių ir dar kitokios šnektos... Tame margumyne jau dešimt metų skamba žemaitiška Tauragės krašto daina, vingruojama folkloro ansamblio Palvija, susikūrusio Eičių kultūros namuose.

Tauragė – pietiniai žemaičiai dūnininkai, tad daugumai ansamblio narių teko rimtai mokytis tarmės. Pavadinimas Palvija (kirčiuojamas kaip “Žemaitija”) reiškia kraštą, kuriame auga palvės (bot. tekšės). Tai durpynų uoga, kuri nokdama yra gaiviai raudona, o prinokusi geltona ir saldumu primena medų. Toks ir šis ansamblis: jame dalyvauja nuo mažo iki seno. Vaikai ir jaunimas dažnai keičiasi, nes iškeliauja į miestus mokytis, o vyresnieji jau visą dešimtmetį kartą per savaitę (kartais ir dažniau), grįžę po darbo įmonėje, skubomis nudirba ruošos darbus ir bėga į repeticijas kultūros namuose. R. Černiauskienė, J. Bertulienė, D. Dapkienė, M. Kazabėkienė,
D. Kubertavičienė, L. Liubienė – ansamblyje nuo pirmųjų jo dienų. Kiek vėliau į jį įsiliejo D. Miklaševičienė, I. Kardauskienė, A. Andriulaitienė. Meno vadovė E. Tamašauskienė ne tik pati šoka, dainuoja, smuikuoja, bet meilę folklorui įžiebė visai šeimai: sūnus Andrius griežia armonika, duktė Modesta šoka liaudies šokius, vyras Rimantas – armonikininkas, šokėjas ir pagalbininkas kasdienybėje ir išvykose. Jo rankų dėka veikia aparatūra, gimsta dekoracijos. Visada ir visur galima pasikliauti St. Dapkumi, A. Černausku.

Didelis lobis ansambliui – M. Kazabėkienės mama P. Laugalienė, einanti 85-uosius metus. Ji ne tik pamoko ansamblietes jaunystėje dainuotų Tauragės krašto dainų, bet dar ir pati dalyvauja išvykose. Per 10 metų ne kartą keitėsi repertuarai, vienas kitą papildydami, praturtindami, naujai atskleisdami primirštas senąsias krašto tradicijas. Jų pagrindas – senųjų kaimo žmonių (B. Dadūrienės, Z. Jančienės, P. Laugalienės ir kt.) padainuotos dainos ir atsiminimai. Taip atsirado šienapjūtės, rugiapjūtės pabaigtuvių programos, žemaitiškos pintuvės, krikštynos.

Minint sukaktį, įprasta pažvelgti atgal ir įvertinti nueitą kelią. Tad ką reiškia kolektyvui šitas dešimtmetis? Tai begalė asmeninio žmogaus laiko, daugybė nuolatinių darbo valandų, nemalonių ir malonių akimirkų, išmoktų dainų, surengtų koncertų... Ir pasikeitęs žmogus. Jei prieš 10 metų ne vienas priešinosi žemaitiško dainavimo manierai, tarmei, nepatiko apranga, tai šiandien kiekvienas sugeba pažinti tikrąjį folklorą, pajusti jo grožį ir vertę.

Šiandieninis Palvijos repertuaras – tarsi mažutis Tauragės krašto praeities atspindys, supažindinantis žiūrovą su kadaise čia skambėjusiomis vestuvių, krikštynų, vaišių, darbo, šeimos, meilės dainomis, šokiais, melodijomis. Koncertinė geografija nėra itin plati – Kelmė, Jurbarkas, Šilalė, Jonava, Trakai, dalyvauta Pasaulio lietuvių dainų šventėje (1998), festivaliuose Baltica 99 (Vilniuje) ir Plaukė sau laivelis (Alytuje). Daugiausia koncertuota rajono žmonėms bei svečiams.

Visa tai jau yra ir buvo. Šiandien kyla klausimas: – kas toliau?

Jonas Liorančas, 8-246 62034

Negaila dalyti save kitiems

Liaudies teatrui – 40. Tai pati gyvenimo branda. Todėl su tokiu entuziazmu minime sukaktį, rodydami spektaklį K. Rapoporto Užleisk vietą rytdienai, kuriame vaidina 24 aktoriai, net kelios jų kartos. Turime ką prisiminti.

Per keturiasdešimt metų pastatyta 75 spektakliai. Prieš keletą dienų, bevartant teatro metraštį, kilo mintis suskaičiuoti, kiek teatre vaidino žmonių. Arti 200.

Mūsų teatras, lyginant su kitais respublikos liaudies teatrais, unikalus jau vien ta prasme – jame dirbo tik trys režisieriai: Juozas Grigas (1960-1973), Antanas Naraškevičius (1973-1990). Nuo 1990 metų – Genovaitė Urmonaitė. Tai bene vienintelis Lietuvoje mėgėjų teatras, turintis vieną etatą. Tačiau čia ištisus metus verda kūryba: per metus parengiamos 3 premjeros, nuolat teatre esti 30 artistų.

Didžiausi teatro pasiekimai, atrodo, būtų tada, kai dalyvaujama festivaliuose, šventėse. Keletą iš jų reikia paminėti: 1969 m. Pabaltijo ir Baltarusijos TSR liaudies teatrų festivalyje Vilniuje laimėta I vieta su spektakliu Žemė maitintoja; pagal Petro Cvirkos romaną inscenizaciją parašė K. Kymantaitė ir N. Liobytė. 1974 m. respublikiniame liaudies teatrų konkurse laimėta I vieta su V. Rimkevičiaus spektakliu Balius pirtyje, geriausiai pasirodyta ir su spektakliu Kaip išsirinkti žmoną iš panų milijono. Beje, šis spektaklis suvaidintas daugiau nei 100 kartų. Teatras dalyvavo įvairiuose respublikiniuose renginiuose. Reikėtų paminėti Žemaitijos rampą, teatro festivalius Palangoje, kur dalyvauta su Keturakio Amerika pirtyje, minint pirmojo viešo lietuviško spektaklio 100-metį, Kauno rampą, festivalį Kretingoje Veine jouka, Draugystės rampą Rygoje, Trakų festivalį Kanapė, Atspindžius, Klaipėdoje Kopgalio vasarą, liaudies meno šventę Joniškyje, Knygos šventę Palangoje, festivalį Cha – cha Telšiuose, klojimų teatrų šventę Punske (Lenkija) ir kt. Nuo 1990 m. teatras kasmet Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga parengia spektaklį vaikams. Po to sėkmingai parodo jį ne tik Tauragės miesto bei rajono mažiesiems žiūrovams. Stengiamasi nuvykti į nuošalesnes respublikos miestų ir rajonų mokyklas, dalyvauta lietuviškos gimnazijos prie Lietuvos atstovybės Maskvoje atidaryme, šeši spektakliai parodyti Norvegijoje. Nuo 1992 metų patys kasmet rengiame respublikinį mėgėjų teatrų festivalį Kvartetas.

Tačiau ir tai dar ne tikroji mėgėjiško teatro esmė. Teatras mėgėjiško teatro režisieriui ir aktoriams – tai jaunystės prisiminimas, svajonių įgyvendinimas, skrydis pakilti. Didelę kultūrinę ir patriotinę misiją atlieka mėgėjų teatras. Itin svarbu, kad teatras stengiasi statyti niekur nevaidintas pjeses. Tai savotiška žiūrovų pažintis su literatūra, per kurią žmogus gali tobulėti, tai noras turėti savo mieste savo žiūrovą, kuriam kiekviena premjera būtų dar neatrasta žemė. Ir visa tai gimsta didelio pasišventimo, sunkaus darbo, talento ir, sakyčiau, fanatizmo (gerąja prasme) dėka. O tie stebukladariai – tai vaidintojai. Veteranai, jaunesni ir tik šiandien praveriantys teatro duris. Vieni jų jau verčia penkto dešimtmečio teatro istorijos lapą. Tai Elena Loveikienė, Pranas Dirginčius, Pranas Silkauskas, Vygandas Užmiškis, Hilarija Gudžiūnienė, Sigitas Kancevyčius, Robertas Krapas, Vidas Narbutas, Edmundas Mažrimas, Rimas Šimaitis, Antanina Martinkienė, Sigita Šimkuvienė, Vilija Užmiškienė, Janina Deimantavičienė, Česlava Šimkienė, Jolanta Lunskienė, Onutė Stankienė, Renaldas Malychas, Sofija Košienė, Jonas Dedūra, Jonas Dikmonas, Modesta Ramanauskaitė, Regina Baužaitė, Onutė Biknerienė, Petras Jokubauskas. Gal jie tikrai šiek tiek “kitokie”, kaip dažnai apie artistus sakoma: geresni, labiau tikintys, giliau suvokiantys kito skausmą. Ir tai – scenos dėka. Juk spektaklius kuriantiems negaila dalyti save kitiems, dovanoti siurprizus, šypsenas ir daryti gerus darbus. Kada, jeigu ne dabar?!

Tauragės liaudies teatrui – 40! Tai pati branda.

Genovaitė Urmonaitė, 8-246 61913

Santakai – 10 metų

Tikrąja Tauragės Santakos muziejaus įkūrimo data reikėtų laikyti 1990 09 01, kai buvo paskirtas pirmasis darbuotojas – muziejaus direktorius Česlovas Vaupšas, nors iki tol buvo priimti keli tuometinės Tauragės tarybinės valdžios sprendimai įkurti istorijos – etnografijos muziejų. Santakos rinkinių pradžia – eksponatai, gauti iš 1985-1987 metais prie Tauragės politechnikumo veikusio muziejaus. Jo ekspozicijos tilpo dviejuose Tauragės pilies bokštuose. Rytiniame vartų bokšte ekspozicija apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Pietų bokšte nuo Jūros gatvės pusės: pirmame aukšte medžiaga, skirta Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos istorijai, buvusiai 1-osios vidurinės mokyklos direktorei S. Didžiulienei, O. de Balzako apsilankymui, Tauragės konvencijai, karo tematikai bei sveikinimai, laiškai, buvusių kovotojų nuotraukos. Antrame aukšte eksponuoti Tauragės pramonės 1945-1985 m. produkcijos pavyzdžiai. Daug dėmesio skirta tuometiniam socialistiniam lenktyniavimui.

Muziejus sulaukdavo nemažai lankytojų. Įrengiant muziejų ir tvarkant aplinką, talkino politechnikumo moksleiviai. Vadovavo mokytoja Alma Mizgirienė. 1987 m. muziejus buvo uždarytas, didžiuma kraštotyros medžiagos sunaikinta. Likučiai perduoti Santakos muziejui. Reikėjo nemažai pastangų, kad buvę fizikos kabinetai virstų muziejaus salėmis. Santaka pradėjo egzistuoti tik didelio tuometinio kultūros skyriaus vedėjo Jono Groso organizuotumo ir sumanumo dėka. Tuo metu buvo likviduojami mokyklų, visuomeniniai, karinės šlovės muziejai. Santakos darbuotojai skubėjo tartis su mokyklų, organizacijų vadovais dėl tų muziejėlių rinkinių perdavimo. Gauti eksponatai ir buvo pradžia. Miškų urėdijos gamtos muziejaus iškamšų pagrindu susikūrė gamtos skyrius.

Tuo laiku Tauragėje radosi žmogus, pasiryžęs įkurti asmeninį muziejų. Tai tautodailininkas Liudas Jančauskas. Visą gyvenimą sistemingai dirbęs, jis sukaupė ištisą lobyną įvairių dokumentų, spaudinių, knygų, laikraščių ir žurnalų iškarpų, fotografijų, etnografinių daiktų, filatelijos ir numizmatikos rinkinių, rinko medžiagą Tauragės autotransporto istorijai. Norėdamas visa tai pateikti tauragiškiams, jau 1961 m. pavadinęs rinkinius archyvu, rodydavo lankytojams. Po nemažų pastangų 1978 m. liepos 20 d. namo, kuriame gyveno (Laisvės g. 66), palėpėje muziejėlis pradėjo gyvuoti. L. Jančiauskas kruopščiai registruodavo ir aprašydavo eksponatus specialiame sąsiuvinyje, pažymėdavo inventoriniu numeriu. Lankytojų atsiliepimų žurnale – įrašai iš visos Lietuvos. Muziejėlį L. Jančauskas prižiūrėjo ir pildė iki mirties.

1986 m., L. Jančausko žmonai išsikeitus butą, muziejėlį reikėjo iškelti. Prieš tai į jį buvo įsilaužta ir kai kas vertingesnio pradingo. 1992 m. p. J. Jančauskienės dovanojimo aktu rinkiniai įsiliejo į ką tik įsikūrusio Santakos muziejaus fondus. Taip buvo įvykdyta muziejininko valia, užrašyta ant daugelio aplankalų: “Po mano mirties prašau saugoti”.

Muziejaus darbuotojai skubėjo kuo greičiau senuose politechnikumo muziejaus stenduose atidaryti ekspoziciją, ėmėsi organizuoti parodas, kad visuomenė pajustų muziejaus kultūrinės veiklos trauką. Daug dėmesio muziejaus rūpesčiams skyrė Tauragės rajono tarybos pimininkas a. a. V. Venckus bei tuometinė kultūros centro vedėja E. Gulbinskienė. Nuolatinis muziejaus renginių metraštininkas ir bičiulis žurnalistas
V. Čiapas (jau miręs).

Pirmoji paroda (J. Bružienės tapybos darbų) atidaryta 1991 m. balandžio mėnesį. Č. Vaupšas padėjo daug pastangų, vaikščiodamas pas valdininkus dėl muziejaus finansavimo, remonto, plėtimosi. Fotografas Romualdas Vaitkus savo rankomis ir lėšomis įsirengė fotolaboratoriją. Vienas pirmųjų muziejaus darbuotojų – istorikas Edikas Šulcas. Nuo 1991 metų kovo mėnesio muziejuje pradėjo dirbti pirmoji ir kol kas vienintelė etnografijos skyriaus darbuotoja, jo vedėja Viliutė Ružinskaitė. Jos nuoširdaus darbo dėka muziejaus etnografiniai rinkiniai sudaro didžiąją dalį visų eksponatų. Pirmoji laikina etnografijos ekspozicija, įrengta 1992 metų rudenį, veikė atvirų fondų tipo 44 m2 ploto salėje trejus metus. Jos stenduose buvo rodomi linininkystės, medžio apdirbimo, buities, piemenavimo bei kitus papročius iliustruojantys eksponatai.

1995 metais susiformavo visi dabartiniai muziejaus skyriai: etnografijos, istorijos ir gamtos. Nuo 1996 metų direktoriaus pareigas eina Artūras Červinskas. Tais pačiais metais skirtas vyriausiojo kolekcijų saugotojo etatas Pranui Tautvydui. Pradėti eksponatų tvarkymo, apskaitos, sisteminimo darbai.

Viena pirmųjų istoriko Vytauto Mažeikos organizuotų parodų buvo skirta Tauragės miesto vardo 490-ųjų metinėms. Nuolatinės etnografijos ekspozicijos tema – “Tauragės krašto gyventojų kultūra XX a. I pusėje”. Ji apima kelias materialinės kultūros sritis: linininkystę, tekstilę, buitį ir amatus, vaikų darbus, kaimo verslus. Dėl patalpų trūkumo toje pačioje salėje įrengti valstiečio ir miestiečio kambario interjero kampeliai. Salės vidurio plotas naudojamas įvairioms laikinoms parodėlėms ir šviečiamajai veiklai.

Daug dėmesio muziejuje skiriama kilnojamųjų parodų organizavimui. Vidutiniškai per metus jų surengiama 12-16. Šių parodų tematika įvairi – profesionalaus meno, tautodailės, fotografijos, gamtosaugos, moksleivių kūrybos. Tam tikslui naudojama viena 44 m2 saugyklų korpuso patalpa. 2000 metais pagal Tauragės rajono savivaldybės viešųjų darbų programą ši salė suremontuota, muziejaus 10-ies metų jubiliejui joje atidaryta Tauragės tautodailininkų tapybos darbų paroda iš muziejaus fondų.

Nuo 1998 metų, įsigijus kompiuterinę techniką, muziejuje pradėta leidybinė veikla. Leidžiami spalvoti parodų lankstinukai ir katalogai.

Šiandien jau galima pasidžiaugti veiklos rezultatais, tačiau darbštaus ir kūrybingo muziejaus koletyvo laukia nauji darbai – pilies bokštuose įkurti fotografijos meno galeriją, atidaryti archeologijos ekspoziciją, baigti įrengti antrąją gamtos ekspoziciją, įrengti naujas fondų saugyklų patalpas.

Artūras Červinskas, 8-246 72268

KŪRYBOS METRAŠTIS 2000. Turinys