Pasvalio rajonas

Kur Lėvuo ir Svalia

Kiekvienais metais rugsėjo vidury švenčiama Miesto diena. Tai ne tik miesto ir rajono gyventojų, bet ir visų pasvaliečių, išsibarsčiusių po Lietuvą, šventė. Šį kartą ji prasidėjo oficialia Pasvalio vėliavos pakėlimo ceremonija. Po rajono mero, kraštiečio istoriko J. Aničo sveikinimo, tautinių šokių kolektyvo sušoktos Kepurinės, aidint pučiamųjų orkestro garsams, į viršų pakilo Pasvalio vėliava. Po to visus renginio vedėjai pakvietė į konferenciją diskusiją Pasvalys praeities ir dabarties kryžkelėje. Persiritus dienai į antrąją pusę, visi gausiai rinkosi į klubo Rats ir tautodailininkų parodos atidarymą Pasvalio krašto muziejuje. “Riedėdami ratu, vis užkliūvam už Pasvalio gimtadienio šventės ir surengiam Rats menininkų kūrybos parodą”, – juokavo klubo nariai. Po parodos atidarymo Šiaulių dramos teatro aktorė kraštietė Olita Dautartaitė pakvietė į savo kūrybos vakarą. Ankstyvas žvarbokas šeštadienio rytas, apsiklojęs šalnos šarma, plačiai atvėrė vartus kermošiui. Miesto aikštėje ir prie jos esančiose gatvėse išsidėstė daugiau nei pusšimtis prekystalių, įsiterpė ir saviveiklininkų pakylos. Ištaigingoje karietoje sėdintys renginio šeimininkai Asta Liukpetrienė ir Stasys Kuodis vis dar žadino miestą. Kermošius prasidėjo. Ko tiktai ten nebuvo! Gėrybėmis ir grožybėmis nukloti Daujėnų, Pumpėnų, Saločių, Joniškėlio ir kitų seniūnijų stalai. Miesto saviveiklininkai linksmino kermošiaus lankytojus. Artėjant 12 valandai, prie Pasvalio 500 metų paminklo pasirodė Bronislavos Kuprienės vadovaujamas etnografinis ansamblis, joniškėlietės Daivos Adamkevičienės vaikų folkloro grupė Žiemgaliukai, taip pat vaikai iš Saločių, Mikoliškio. Dienai įpusėjus, koncertuoti miesto centre iš visų krašto kampelių sugužėjo dainininkai, pasakoriai, muzikantai, šokėjai. Šventės šeimininkai kvietė ne tik klausytis dainų, patiems padainuoti, ne tik į taktą polką sutrypti bet ir išbandyti laimę loterijoje, rankų lenkimo, virvės traukimo varžybose.

Ilgai netilo muzika, rodos, visų ir nespėta išklausyti..., o vakarėjant Pasvalio dangų nutvieskė fejerverkas. Jaunųjų muzikantų surengta diskoteka raginte ragino šokti iki pirmųjų gaidžių.

Asta Liukpetrienė, 8-271 34340

Kas ten šurmuliuoja Pasvalyje? Ogi šauni šeimynėlė: Tetulė Uršulė, Dėdė Kazimieras ir jų dukrelė Magdelė Po šiaudiniu stogu kultūros namuose. Jie pakvietė visus kaimo muzikantus, armonikininkus ir pasakorius. Programos pasižiūrėti ir kartu pasilinksminti suėjo nemažai pasvaliečių.

Scenoje pirmos pasirodė Tetulė ir Magdelė, kurios įnirtingai ėmė tvarkytis ir šluoti “kiemą”. Dukrelė greitai skubėjo baigti pradėtą darbą, nes tuoj turėjo sulaukti svečių iš visų parapijų. Ne bet kokių, o šiauniausių muzikantų ir pasakorių būrio. Alaus ąsočiu nešinas į sceną įskubėjo dėdė Kazimieras. Besidžiaugdamas, kad geras alus išėjo, puta pieno baltumo, miežiais kvepianti, dėdė pasveikino visus susirinkusius su atėjusiu pavasariu ir Kazimierinėm, nors už lango siautė didelė pūga. Nepabijoję blogo oro, Po šiaudiniu stogu rinkosi saviveiklininkai. Koncertą pradėjusių Mikoliškio kultūros namų programoje atsispindėjo senasis kaimo žmonių gyvenimas. Parodyta, ką žmonės veikė ilgais žiemos vakarais: vyrai vijo virves, moterys mezgė, vyniojo siūlus, vaikai sutūpę plėšė plunksnas ir klausėsi senolių pasakojimų. Padirbėję linksmai uždainavo ir pašoko. Scenoje vieni kitus keitė pavieniai muzikantai, kapelos, pasakoriai, labai žiūrovus prajuokino Genovaitės Pučkienės iš Manikūnų kaimo pasakojimas apie savo nevalyvą dukrelę, kurią labai norėjo ištekinti už vyro. Genovaitė pelnė “šauniausios pasakorės” prizą. Tetulė Uršulė neleido nuobodžiauti, vis minė mįsles apie pavasarį. Ji dalijosi savo išmintimi, pasakojo, kaip seniau švęsdavo Kazimiero dieną, kodėl balandžio 1-oji yra melagių diena, ką reikia daryti pavasarį, pamačius pirmą kartą skrendantį gandrą.

Visi Po šiaudiniu stogu gavo atminimo dovanėlių, kurias šeimininkai traukė iš pilnutėlės prizų skrynios. Be dovanų neliko ir žiūrovai, teisingai įminę Uršulės mįsles.

Baigiantis programai, tetulė paskelbė: “O ateinantį antradienį švęsim Užgavėnes. Nors oras jau ir pavasariškas, jau paukšteliai gražiai čiulba, bet su žiema ne juokai, ji dar gali iškrėsti pokštų. Mes vysim ją lauk. Prisikepsim daug blynų, kad sau ir kaimynam užtektų, nes ateina sausas laikotarpis – gavėnia. Aplankysime visus pažįstamus, palinkėsim gerų metų, sudeginsim morę ir lauksim šilto oro”.

Vakarą baigė Pasvalio kultūros namų liaudiška kapela Svalia. Šeimininkai dar kartą pasveikino varduvininkus, padėkojo visiems už dainas, šokius, muziką ir sakė, kad Po šiaudiniu stogu pakvies ir kitais metais.

Daiva Adamkavičienė, 8-271 58328

Kiekvienas kraštas, kiekvienas Lietuvos kampelis laikosi savų tradicijų. Kaip ir mūsų Kriklinių kaimas. Jau treji metai dideli ir maži mūsų kaimo žmonės birželio 13 d. švenčia savo pamėgtas Antanines (org. kultūros namų administratorė L. Katilienė ir meno vadovė V. Orlienė). Atlaidai prasideda mišiomis, į kurias atvyksta kraštiečių, gimusių ir užaugusių Kriklinių kaime, o dabar išsibarsčiusių kas kur. Po atlaidų, kas nusipirkęs ilgą saldainį, kas molinę švilpynę, traukia į poilsio parką, į gegužinę.

Pirmiausia pasveikinami Antanai: jiems uždedami ąžuolo vainikai, įteikiamos lauko gėlių puokštės, grojama Antano polka. Jaunosios šokėjos šokdina varduvininkus. Programoje dalyvauja vietinis moterų ansamblis, merginų tautinių, vaikų ritmo šokių šokėjai. Programą pagyvina kaimo pasakorės F. Adomonienė ir A. Ramulionienė bei Kriklinių parko įkūrėjas kraštotyrininkas
A. Mažylis. Visada įsijungia ir kaimynai, įžymūs Kriklinių kraštiečiai: gydytoja J. Šerėnienė, profesorius Vytas Antanas Tamošiūnas. Klausomės poeto V. Braziūno skaitomų eilių. Šįkart buvo pristatyta Kriklinių pagrindinės mokyklos mokytojos M. Lužytės knyga Karaliavimai.

Šventę paįvairina atrakcionai ir žaidimai, kurių laukia ne tik mažieji, bet ir suaugusieji. Nugalėtojai paprastai yra apdovanojami prizais ir rėmėjų dovanėlėmis (remia Pasvalio kultūros namai, Pumpėnų seniūnija, parapijos klebonas R. Visockis, individualios įmonės savininkas A. Tautkus). Kaip visose šventėse, neapsieinama be pasvalietiško alučio, pyragų (deja, ir be šašlykų), įvairių saldumynų, kuriais prekiauja individualios įmonės savininkas A. Tautkus.

Vidurnaktį uždegamas laužas Antanams. Kai jis įsiliepsnoja, užtraukiama Ilgiausių metų. Gegužinė tęsiasi iki išnaktų.

Laima Katilienė, 8-271 42360

1999 m. Pasvalio rajono savivaldybės taryba įsteigė kasmetinę Pasvalio krašto kultūros premiją, kurios vienas iš tikslų – remti šio krašto kultūros kūrimą ir skleidimą, skatinti kuo daugiau žmonių įsitraukti į kultūros tradicijų plėtojimą ir puoselėjimą. Šiemet premija skirta dviem garbės kraštotyrininkams istorikams: mokytojui Juozui Velžiui ir muziejininkui Antanui Stapulioniui. Tai žmonės, kurie jau sovietmečiu rinko, kaupė, saugojo praeities turtą, suprato istorijos išsaugojimo būtinybę. Jų asmenybių išskirtinumas – sugebėjimas visą save atiduoti Pasvalio kraštui ir jo kultūrai. Jie abu šiemet šventė garbingus jubiliejus: mokytojas – 80-metį, muziejininkas – 70-metį.

Abu šie garbingi vyrai gimė ir augo mūsų krašte, abu vėliau pasirinko istoriko kelią.

Mokytoją Juozą Velžį domėtis praeitimi, rinkti tautosaką, senovinius daiktus paskatino buvęs lietuvių kalbos mokytojas Vladas Kulbokas, kuris, baigęs Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakultetą, dirbo Pasvalio vakarinės mokyklos mokytoju ir vadovavo kraštotyros būreliui. Su mokiniais rinko medžiagą, lankėsi įvairiose rajono vietose. Kartu su A. Stapulioniu 1965 m. jis įkuria senos medinės mokyklos dviejuose kambarėliuose muziejų, kuriame sukaupta 800 eksponatų: etnografijos, istorijos, dailės. Uždarius muziejų, mokytojas vis tiek toliau rinko istorinę medžiagą apie nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, ypač nuotraukas, kurių didžiąją dalį atidavė krašto muziejui. Per visus sovietų okupacijos dešimtmečius mokytojas išsaugojo Vinco Grybo kūrinį – Petro Vileišio bareljefą, kuris dabar puošia šios gimnazijos rūmus. Šiuo metu mokytojas taip pat nesėdi sudėjęs rankų: konsultuoja ir visokeriopai padeda mūsų muziejininkams, be to, intensyviai domisi rezistencijos, knygnešių ir kitomis temomis.

Domėtis savo krašto praeitimi Antaną Stapulionį įpareigojo gimtoji sodyba, Mieklės palivarkėlis, kuriame vaikystėje jis rasdavo daug įdomių dalykų. Besimokydamas Pušaloto gimnazijoje ir vėliau Vilniuje, A. Stapulionis visą laiką domėjosi krašto istorija, laisvalaikį leisdavo muziejuose. Dirbdamas Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju ir eidamas kitas pareigas, jis sugebėjo ir šiuos postus “pasukti” kraštotyros pusėn. Taip iš pakelių buvo surinkti dažniausiai jau griūvantys stogastulpiai ir sugabenti į buvusią Pasvalio cerkvę, kurioje jie ir dabar stovi. Maždaug per trejetą dešimtmečių būsimas muziejininkas iš senų sodybų, jų pakampių vežė ir vežė įvairius eksponatus į mokyklų, daržinių palėpes ir kitas “saugyklas”, kur jie ir gulėjo iki muziejaus atidarymo. 1991 m. rajono Tarybos priimtas sprendimas dėl Pasvalio krašto muziejaus įkūrimo būtų tik formalus aktas, jei ne minėtieji eksponatų “sandėliai”. Po septynerių užtarnauto poilsio metų gerbiamas Antanas tampa jau etatiniu muziejininku. Tik jis ir gali pasakyti, kiek drumsto vandens nutekėjo plaunant, šveičiant eksponatus ir kuriant etnografijos ir archeologijos ekspoziciją. A. Stapulionis ir toliau sėkmingai darbuojasi muziejuje, renka eksponatus, tobulina ekspoziciją. O kas nežino Pasvalyje girnų muziejaus, kurį su didele meile ir kruopštumu kuria mūsų gerbiamas Antanas!

Šiųmetinių garbės kraštotyrininkų ir kultūros premijų laureatų didžiausia svajonė, kad kiekvienoje mokykloje būtų veiklus kraštotyros būrelis, kuris rinktų eksponatus Pasvalio krašto muziejui, ir kad visų svarbiausias tikslas būtų išsaugoti krašto kultūros vertybes.

Vitutė Povilionienė, 8-271 34096

1998 m. rugsėjo viduryje buvo atidarytas Pasvalio krašto muziejus. Tapo aišku, kad, be muziejinės medžiagos rinkimo, sisteminimo, eksponavimo, ekskursijų, dar reikia kažko daugiau. Tas “kažkas” – tai Pasvalio krašto kultūros paveldo – įvykių, asmenybių, paminklų – prikėlimas iš ankstesnių laikų į šias dienas. Taip muziejuje buvo įsteigta renginių organizatoriaus pareigybė. Šio darbo ėmėsi režisūros studijas baigęs Gintaras Kutkauskas. Mažųjų spektaklių preliudija buvo Pasvalio kraštui reikšmingos kalendorinės datos. Atsirado žodiniai žurnalai su filmuotais kadrais, muzika.

1998 m. pabaigoje G. Kutkauskas ryžosi inscenizuoti labai ankstyvą, dar 1876 m. kraštiečio Petro Vileišio, inžinieriaus ir visuomenės veikėjo parašytą, apysakaitę Jons ir Aniutia, parašytą to meto sodiečių tarme. Spektakliukas pavyko, todėl krašto muziejaus mažojoje scenoje buvo suvaidintas kelis kartus. Tas pats tikslas buvo pasiektas ir 1999 m. G. Kutkausko režisuotuose mėgėjiško teatro spektakliuose Švyturiai, spindėję sutemoj... atkurti kūrybiniai Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ryšiai, Povilo Višinskio vaidmuo jų abiejų literatūrinės vieklos keliuose, Mintaujos gimnazijos atmosfera ir mokytojo Jono Jablonskio parama ten besimokantiems. Kraštiečio poeto Leonardo Matuzevičiaus mažąja drama Senojo Juozapo vakaras norėta priminti dramatišką ir tragišką pokario laikotarpį. Visi muziejaus teatro spektakliai nėra vien pasirinktų tekstų pavertimas scenovaizdžiais. Tekstams reikia ir muzikos, choreografijos, kuri parenkama pagal tekstuose vaizduojamą laikotarpį.

Pakylėjimas (dviejų dalių sugrįžimai) skirtas didžio Lietuvos kėlėjo, inžinieriaus, visuomenės veikėjo Petro Vileišio jubiliejui – jo gimimo 150-osioms metinėms. Veiksmas klostosi jo, sulaukusio 75 m. amžiaus, prisiminimų pagrindu. Nuo jaunystės pereinama prie senatvės dienų Kaune, o antroji dalis – gimtojo ir gretimų sodžių ūkininkų, tėvų ir vaikų santykiai, papročiai, tradicijos (tai, kas sudaro jau minėtos apysakaitės Jons ir Aniutia turinį). 2000 m. lapkričio 6 d. rajono savivaldybės sprendimu Pasvalio krašto muziejaus teatras įteisintas kaip savitos kūrybinės veiklos įstaiga.

Albinas Kazlauskas, 8-271 34096

Poeto Eugenijaus Matuzevičiaus tėviškę Krinčine gaubia ypatinga aura. Čia senieji juodalksniai dar ošia jo pirmųjų eilėraščių posmus, čia Iešmens upelio kaspinas vingiuoja pro gyvatingąsias verdenes. Čia poetine branda alsuoja išlakūs ąžuolai. Šventojoje Krinčino žemėje įspaustos pirmosios ir paskutinės poeto E. Matuzevičiaus pėdos. O po tėvų namo skliautais – pirmieji žodžių sąskambiai ir paskutinis atodūsis, skaudžiai nutrūkęs pačią gražiausią ir pačią trumpiausią vasaros naktį: 1994-ųjų birželio 20-ąją...

Štai ši data – lyg krintančios žvaigždės šviesa – jau šešetą metų nuveda į Krinčiną E. Matuzevičiaus talento gerbėjus ir poetinio žodžio tęsėjus. Iš Šiaurės Lietuvos lygumų – Biržų, Pasvalio, Pakruojo rajonų, iš kaimyninės Latvijos, iš Kauno ir Vilniaus, netgi iš tolimojo Los Andželo... Kai prie poeto tėvų namų tarsi du iškilmingi kupolai suputoja jazminų krūmai, tariame: metas Krinčino verdenėms, metas baltojo jazmino šventei.

Ir buriamės visi – į tą amžinai gyvą Krinčino poetinį lauką, į žalią ir pavėsingą Atminimo sodą. Čia, poeto tėvų sodyboje, po senaisiais juodalksniais, kur suvešėjo prieš dešimtmetį E. Matuzevičiaus sodintas ąžuolas – tėvelis, eglė – motinėlė, trys berželiai – trys broliai Matuzevičiai. Susėdame žaliojoje vejoje ant išridentų kaladžių, užsikuriame simbolinį poezijos aukurą ir garbingiausiojo svečio paprašome atriekti pirmąją simbolinę poetinės duonos riekę. Ją riekęs E. Matuzevičiaus jaunystės dienų draugas iš Biržų gimnazijos laikų, poetas tremtinys Petras Zablockas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, poetas Bernardas Brazdžionis, poetai kraštiečiai: Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus, Mykolas Karčiauskas...

Išraiškingu meniniu žodžiu krinčiniečius yra džiuginę aktoriai Gintaras Mikalauskas, Laimonas Noreika, Olita Dautartaitė, Gražina Urbonaitė, mokytoja Genovaitė Husienė. Poezijos posmų pynę dovanoję – Biržų, Pakruojo rajonų literatai, Pasvalio Užuovėjos klubo nariai, Krinčino pagrindinės ir bemaž visų rajono mokyklų jaunieji literatai.

2000-ųjų birželio 20 dieną Krinčine, Eugenijus Matuzevičiaus memorialinio muziejaus sodelyje, tradicinė, šeštoji, Krinčino verdenių poezijos šventė, buvo skirta Jaunimo metams. Todėl svečiai buvo patys jauniausieji rajono literatai: pradinukai ir vienas kitas aukštesniųjų klasių moksleivis. Tądien su jaunaisiais poetais vienmečiai medeliai buvo papuošti įvairiaspalviais balionais – tarsi šviesiomis vaikų svajonėmis. O geltonos muziejaus sienos tapo ekspromtine dailės paroda po atviru dangum. Krinčino pagrindinės mokyklos mokiniai savo piešiniais ir menine programa ne tik paįvairino poezijos šventę, bet ir sveikino vasarą.

Šįkart ištikimiausius poezijos gerbėjus nustebino išties įdomios jaunųjų literatų mintys, poetinė ir pilietinė drąsa, vaikiškas nuoširdumas. Buvo kuo pasidžiaugti rajono literatūros mokytojams ir Užuovėjos klubo nariams, šventės organizatoriams. Jautėme: amžių sandūroje auga savitos asmenybės. Vylėmės: bus kam pratęsti poetines Šiaurės Lietuvos krašto tradicijas. Linkėjome: skleisti sparnus, vejantis žydrąją paukštę.

Stasė Šeštakauskaitė, 8-271 34340

KŪRYBOS METRAŠTIS 2000. Turinys