Dainų dienos aptarimas
1998 m. spalio 16 d.

Kalbėjusiųjų mintys

Juozas Mikutavičius

(Pasaulio lietuvių dainų šventės direktorius):

Susirinkome pakalbėti apie bendrą darbą ir apie programą, kurią pavyko įprasminti Vingio parko estradoje. Taip pat pasvarstyti, su kokiais vertinimais eisime į kitas Dainų šventes, kurios, neabejoju, vyks kitame amžiuje.

Jūsų racionalūs patarimai, praktiškos mintys padės sudėlioti vertybių skalę. Svarbu ir repertuaras, kuris skambėjo, ir dirigentų, kurie dirigavo, ir orkestrų, kurie akompanavo, režisierių, įvairių tarnybų darbas. Linkėčiau pažvelgti plačiau, kad išsiskirstydami išsineštume bent dalį koncepcijos, kaip turėtų atrodyti 2002-ųjų metų dainų šventė. Iš spaudos žinote, kad organizatoriai - Lietuvos liaudies kultūros centras mano, kad kita šventė galėtų ir turėtų įvykti 2002 metų liepos 4-7 dienomis. Galėtų subręsti labai gražus projektas, kokio dar Lietuvoje nėra buvę, nes būtent tais metais turėtų įvykti ir IV Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventė, kurioje dalyvauja 8 valstybių chorai. Tokia šventė Klaipėdos miesto vadovybei pritarus galėtų vykti Klaipėdoje, po to visos tos pajėgos galėtų pervažiuoti į Vilnių ir dalyvauti pirmoje XXI amžiuje dainų šventėje.

Girdėti nuomonių, kad XXI amžiuje turėtų iš esmės pakisti mūsų požiūris į Dainų šventę, į Dainų dienos koncepciją, pačią jos sampratą. Kitame amžiuje turbūt kis žmonių vertybinės orientacijos, bet tai nereiškia, kad jos keisis visų mūsų arba kultūros nenaudai. O tų orientacijų kaitai įtakos turės ir mūsų veikla, ir intelektas, supratimas ir noras. Liberalų požiūrį į Dainų šventės reikšmę reikėtų apgalvoti, - juk nenormalu, kai chorai ar orkestrai nedalyvauja atrankose arba kai tik iš vakaro pareiškia, kad jis kažką parengęs ir norėtų dalyvauti. Patys dėl to kalti. Dainų šventės, dideli žmonių susibūrimai savaime įspūdingi, bet turime kalbėti ir apie kokybę.

Gali atrodyti, kad dar labai anksti kalbėti apie būsimą šventę, bet galima manyti, kad pradedama ruoštis labai laiku. Reikia galvoti, kokiu būdu turėtų išryškėti sistema ir asmenybės, kurioms būtų patikėta konstruoti dainų šventės repertuarą, scenarijų. Ir anksčiau taip buvo daroma.

/.../ Dėl Dainų dienos koncerto kaltės negalima suversti vien gamtai. Labai mus, dainininkus ir muzikantus (ypač žiūrovus), vargino Vingio parko estrados remontas, įranga, kuri taip ir iki galo nebuvo pritaikyta žmonėms. Tai labai skaudino. Po Dainų šventės kalbėtasi su Vilniaus miesto meru gerb. Rolandu Paksu, - ketinama grįžti prie minties, kad estrada turi būti sutvarkyta. Kad net prezidentai (nekalbant apie tūkstančius) estradoje negali rasti vietos išgerti puodelio karštos arbatos. Būta ir organizacinių nesklandumų, kurie tiesiogiai gal ir nekenkė Dainų dienos koncertui, bet darė įtaką nuotaikai.

Profesorius Petras Bingelis

(Dainų dienos meno vadovas):

Neskaičiau nė vieno straipsnio, negirdėjau atsiliepimo ne dėl to, kad nenorėjau, bet paprasčiausiai, kad pastaraisiais metais labai retai gali perskaityti įdomią, protingą mintį, iš kurios būtų galima pasimokyti.

Pirmiausia šventės sėkmę lemia repertuaras. Štai kas išryškėjo: jeigu šiandien reiktų suformuoti repertuarą, būtų sunku surinkti geresnį nei šiai šventei. Iš tikrųjų neturime iš ko pasirinkti. Tai didžiausia problema: skelbėme konkursus, o kūrinių kaip neatsiranda, taip neatsiranda. Taigi šioje šventėje skambėjo patys geriausi surasti kūriniai. Galima kritikuoti, bet nesant geresnių kūrinių, sunku sudaryti ir geresnį repertuarą.

Išryškėjo ir kiti dalykai - surengti šventę (aš jau trečią kartą) kiekvienais metais darosi vis sunkiau - priklauso nuo valstybės vyriausybės požiūrio į šventę, nes reikia įtikinėti kiekvieną valdininką, ministrą ir dar aukščiau. O ateityje bus dar sunkiau. Todėl reikėtų, įstatymo eilutės dėl Dainų švenčių tęstinumo, kad besikeičiantys ministrai ir premjerai rastų tą įstatymą. Todėl tą reiktų nedelsiant įgyvendinti. Esu kalbėjęs su prof. V. Landsbergiu, ir, žinoma, tai yra sudėtinga, nes reikėtų metų, kol įtikintų Seimą. /.../ Nelabai sekėsi užpildyti tarpus, pauzes režisūra.

Nepavyko iki galo įgarsinimas. Aparatūra, meistrai nelabai turi praktikos įgarsinti dainą, tokio pobūdžio renginius. Visos dainos buvo vienodai įgarsintos. Garso režisieriai estradoje turėjo atsirasti viena diena anksčiau, kad galėtų priprasti.

Yra labai daug puikaus jaunimo, naujų dirigentų. Nebuvo jokių problemų, mes galim džiaugtis, ir ateitis yra labai šviesi/.../ Manau, kad 1999 metais kaip reikiant paminėsime 75 metų jubiliejų nuo pirmosios dainų dienos Kaune 1924 m.

Dr. Boleslovas Zubrickas:

Choro dirigentų enciklopedija jau maketuojama. Kadangi tiražą lems paraiškos, prašau kuo skubiau užsisakyti (užpildyti paraiškas).

Vertinti istorijos procesus geriausia lyginamuoju metodu. Lyginti reiktų ir Dainų šventes. 1938 m. dainų šventėje Klaipėdoje buvo labai gražių dalykų - šventėse keli dirigentai dirigavo:

9 dainas, Stepas Sodeika - 5, Nikodemas Martinonis - 7 dainas. O dabar pas mus - dirigentų paradas, jie eina, eina, laiką trukdo (salėje šurmulys). Aš suprantu, kad visi nori diriguoti, bet tai tik mano nuomonė. Dirigentų kaitaliojimasis blaško, trukdo klausytojui ir t.t. 1994 metais buvo geriau - gal kad tai buvo pirma Pasaulio lietuvių dainų šventė, kitoks nusiteikimas. Ir repertuaras tarsi buvo geriau pavykęs. Vykusi buvo ir pereitų metų Moksleivių dainų šventė. /.../

Nepavyko parinkti dainų moterų chorui (ypač blogai skambėjo J. Tamulionio daina, ir to iš karto reikėjo tikėtis). Nesuprantama, kodėl vyrai dainavo keturias K.V. Banaičio dainas? Ar nebuvo galima surasti ką nors įvairesnio? Nepasakyčiau, kad sėkmingas A. Budriūno “Rudenėlio” parinkimas /.../. Greičiau tai dainelė, labiau tinkanti koncertinei estradai. Abejoju ir dėl pono P. Bingelio diriguotos finalo dainos (kankinosi per repeticijas, bet efekto taip ir nebuvo).

Dėl Dainų dienos koncerto repertuaro didžiausia atsakomybė tenka dirigentams. Žiūrovai ir chorų dirigentai repertuaro parinkime nedalyvauja. Anksčiau, sovietiniais laikais, susieidavo chorvedžiai, įvykdavo suvažiavimas, būdavo ministras, išklausoma, išklausome /.../. Reikėtų įsiklausyti į pasiūlymus.

Dėl Dainų šventės trukmės. Ar įmanoma išsėdėti 5 valandas? Žinoma, galima sakyti, jei nepatinka, eik namo. Pasėdėjai valandą ir eik. Entuziastai išsėdi. Jei užmokėjai didesnį pinigą, tai prašom 5 valandų koncertą. Nieko panašaus, žmogus nori kuo greičiau suvokti meninį procesą, kuo greičiau gauti impulsą, patirti tą momentą. Geriau mažiau, bet geriau.

Nevykusios dainos vietoje galima užgiedoti ir kokią giesmę, kad ir “Marija, Marija”.

Meno vadovas turėtų atsakingiau patikrinti. Ir vertėtų turėti repertuaro rezervą, jei matoma, kad neskamba, tą dainą pakeisti kita.

Dėl pavadinimo. Ar beverta ją vadinti Pasaulio lietuvių? Šioje šventėje dalyvavo 300 užsienio šalių dainininkų, o į kitą atvyks gal koks šimtas... Tai ir reikėtų vadinti “LIETUVOS DAINŲ ŠVENTĖ”.

Profesorius Povilas Gylys:

Įvyko tradicinės formos ir turinio Dainų šventė. Galbūt sulauksime platesnio Dainų šventės įvertinimo.

Rinkusieji šventės repertuarą, kuriems Jūsų pavedimu tai buvo patikėta, diskutavome - ar repertuaras turėtų būti tradicinis. O koks turėtų būti režisūrinis sprendimas? Yra du variantai - tradicinis ir teatralizuoto veiksmo koncertas. Manyčiau, kad koncerto varianto galimybės jeigu ne išsemtos, tai per daugelį dainų švenčių išbandytos. Neieškota teatralizuoto veiksmo dainos pagrindu. Manau, tai buvo vienas šios šventės trūkumų. Būtent nepavyko režisūros prasme sujungti aiškių šventės dalių. Jei mišrus choras buvo oficiali pradžia, šventės įžanga, tai sunku buvo parinkti tokį repertuarą, kad tas linksmumas neprasidėtų nuo pat pirmos dainos. Nepavyko pasiekti, kad vyrų ir moterų chorai tą nuotaiką pratęstų /.../. Kritikuota, kodėl moterų choruose nebuvo dainos apie meilę. Buvo apie Motiną, Pievą, Tėvynę. Kulminacija pasiekta vaikų ir jaunimo chorų pasirodymu.

Ar verta du tris kartus kartoti pasisekusį kūrinį? Šventė klausytojams ar šventė dalyviams?

Manyčiau, buvo persistengta (režisūros prasme) ir su tais dūmais, ir su lazerio spinduliais. Bandyta ieškoti kažko naujo tradicinei šventei... bet, mano manymu, nevykusiai.

Dėl įgarsinimo. Reikia klausyti arba natūralų garsą, arba panaudoti šiuolaikinę aparatūrą, kviesti žmogų (nežinau, kiek ir kokių specialistų), bet kad neatimtų klausytojams noro klausytis choro. O išėjo taip, kad 1947-50-ųjų metų radijo taško garso į šventę pakviestas žmogus privalėjo klausyti 5 valandas. Meno vadovas P. Bingelis, nors ir būdamas prie pulto, mažai ką galėjo pakeisti. Ar XXI amžiuje tą barjerą įveiksime? [Lygina su Švedijoje vykusios Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventės koncerto įgarsinimo rezultatais.] Tai buvo įspūdinga choro šventė technikos pagalba. O dabar visos geriausių Lietuvos chorų pastangos eina perniek, nes neturime apie garsą išmanančio žmogaus. Gal kvieskime iš Švedijos? Taigi viena iš rimčiausių problemų - garsas.

Algis Uždavinys

(Vilniaus Karoliniškių VM vaikų choro ir Varėnos dailės ir muzikos mokyklos vaikų choro vadovas):

Gerb. Juozai Mikutavičiau, esu gavęs visokiausių medalių (pastatomų, paguldomų ir prisegamų), bet tokio medalio, kokį dabar gavau, - neturėjau. Ir ne pats medalis, o tie žodžiai, kurie įrašyti, - brangūs, taurūs - ir man išspaudė ašarą. Visų apdovanotųjų vardu noriu Jums padėkoti už šį medalį (plojimai).

Paulina Grigaliūnienė

(Vilniaus miesto tremtinių choro vadovė):

Pasigendu Dainų šventės koncepcijos. Jei vienas chorvedys atsakingas už vaikų, kitas - už suaugusiųjų chorus... Jie susirenka, jie parenka dainas, o po to visa tai pateikiama režisieriui. Jūs man suraskit tokį dievišką režisierių, kuris iš tos įvairių dainų samplaikos galėtų padaryti kažką apibendrinančio ir gražaus. Juk bet kuriam koncerte, kurio programa sudaroma tokiu principu - čia greita daina, čia lėta, po penktos dainos pasidaro nuobodu, jeigu iš anksto nėra pagrindinės minties ir idėjos - kas norima parodyti, paaiškinti, teigti. Ne tik patys sau, bet ir klausytojui /.../ bei visai Lietuvai - nes dainų šventė skamba per TV, radiją. Žiūrovai kenčia penkias valandas lietuje. Šitokia didinga proga (Valstybės diena), o mes, kaip sakė L. Pranulis, sulinkę, vargšai. O mes ne vargšai - mes stiprūs ir dideli, mes perėję kančias. Aš norėčiau pasakyti, kad man buvo labai liūdna (ir didelei daliai žmonių buvo liūdna), kad šitoje šventėje neatsispindėjo tremties tema. /.../ Po pereitais metais Klaipėdoje vykusios dainų šventės tremtiniai buvo prašę įtraukti šią temą. Nesilenkim - būkim stiprūs, gražūs. Nebijokime mylėti Tėvynės (tik abstrakčiai kalbame apie Tėvynės meilę) /.../ O šventės vyks. Vyks ir tremtinių dainų šventės, kurių niekas nefinansuoja, žmonės patys suvažiuoja, patys repertuarą susirenka. Ir neverkia. Džiaugiasi. Linksmiausia buvo vaikų programa. Reikia tik lenkti galvas, kas vaikams parinko tokį repertuarą, ir buvo graudu žiūrėti į dirigentus, kurie su tokia kančia lipo į estradą diriguoti (per TV stambiu planu gerai matėsi), nes žinojo, kad jų kūrinys pasmerktas. Mes siekiame meninio lygio. Bet būkime realistai - buvo kūrinių, su kuriais “degėm”... (plojimai). Nesu už paprastinimą. Turim visi dainuoti linksmai, ir dainos turi būti tokios, kad jas pajėgtų padainuoti visi, kas nori... Tegul būna sunkesnis repertuaras stipresniesiems kolektyvams, jauniems dirigentams. Ir sovietmečiu buvo deklaruojama: “starikam vėzdie u nas počiot”... O mūsų “starikam”... Jeigu spaudos puslapiuose nėra straipsnio su daugybės žmonių parašais [turbūt kalbama apie Pr. Sližio, dirigento, tapimo vyr. dirigentu peripetijas], tai tie ypač garbūs žmonės yra pamirštami. Kaip ir tremtiniai - tegu greičiau miršta. Nebus jų - nebus problemos. /.../.

Raimondas Katinas

(moterų choro “Eglė” dabartinis meno vadovas):

Lietuvių kalbos žodynas žodį “šventė” taip apibrėžia: susijęs su džiugesiu, šypsena, džiaugsmu. Su didžiausia pagarba prieš mane kalbėjusiai kolegei, manau, reikia priminti: mes negalime Lietuvos istorijos pradėti nuo 1940-ųjų metų. Tad prisiminkim ir knygnešius, ir carizmo priespaudos laikus, ir viską sudėkim į dainų šventę. Gal mes, lietuviai, į kito amžiaus šventes tikrai ateisim kitokie? Pasižiūrėkim į lietuvio būdą - visas pasaulis prieš Kalėdas džiaugiasi (gims Jėzus!), Popiežiaus žemė (Italija) ne mažiau religinga nei Lietuva. Ji laukia, džiaugiasi, vaikšto vieni pas kitus. Ką mes darom? Susikaupę, nei padainuot, nei ... Gal taip radom, bet nesistenkim taip palikti. Taip ir dainų šventės... Vienokia koncepcija ar kitokia - tas, kas prie jos neprisidėjęs - tie geriausi kritikai, kurie to darbo arba labai mažai, arba visai nedirbę. Šventė turėtų būti ŠVENTĖ .

Dar vienas dalykas, kurio manęs prof. P. Bingelis neįtikino - dėl vyrų choro repertuaro. Gal tas, kuris buvo atsakingas už vyrų choro repertuarą, pažiūrėjo į tai pro pirštus, bet kad Dainų šventėje vyrų chorai dainuotų keturias K.V. Banaičio dainas?! Lyg ir memorialas... Nepagalvota. Ir praeitoje, ir šioje, ir būsimose šventėse didžiausia problema yra ir bus - vyrai! Ir šioje šventėje atrodė tarsi paskutiniai mohikanai... /.../. Tai tegul jie traukia dviem balsais “Šėriau žirgelį”, bet ne keturiais to paties autoriaus dainas.

Vytautas Montvila

(kompozitorius):

Man, kaip kompozitoriui, viskas kiek kitaip atrodo. Noriu pasidžiaugti, kad atsirado Kanklių koncertas, mielai klausiausi didelio kanklių orkestro. (Tik repertuaras buvo ne perdaug lietuviškas...) Liaudies daina - šitas žanras mūsų stiprybė, visa istorija. Ir visą laiką (sovietiniais laikais) taip buvo: kompozitoriai, rašykit linksmą muziką! Ir dabar tas tęsiasi. O kad reikia remtis liaudies daina - niekas tos idėjos neparemia... Būtų idealus variantas, jei koncertai prasidėtų liaudies dainom (dvibalsėm...), kad žmonės kartu pradėtų dainuoti. Tokia pradžia būtų kaip uvertiūra. Sudėtingomis dainomis to nepasieksime niekad.

Aktuali garsinimo problema. Vaikščiojau po Vingio parką ir niekaip negalėjau išgirsti natūralaus garso. Prieinu visai arti, net prie dirigento tribūnos - nesigirdi. Gal tas įgarsinimas ir ne 48-ųjų metų lygio, bet prastokas... Ir permoduliuotas (esu dirbęs garso režisieriumi, tad žinau, kad čia reikia specializuotis). Nors daug metų esu tą darbą dirbęs, bet stojęs prie tos technikos, prie sudėtingų pultų - tikrai nesugebėčiau. Savaitę reikia dirbti su asistentais. /.../ Nesutinku su

B. Zubricku, kuris sako, kad reikia mažiau dirigentų: man atrodo, kaip tik labai gerai, kad atsiranda naujų, jaunų dirigentų. Kad bent tokiu būdu pagerbiamas jų triūsas... /.../ Gal

B. Zubrickas truputį sumaišė laikotarpį - prieš karą buvo nedaug specialistų dirigentų. Dabar reikia tiesiog džiaugtis. (Šokių šventėje man atrodo kritikuotinas principas, kai už muziką atsakingas vienas kompozitorius, - jis nenorom primeta savo braižą; galėtų būti bent penki, kurie tvarkytų šitą ūkį...).

Dėl Banaičio.Man neužkliuvo. Esu tokios prigimties: jei girdžiu liaudies dainą ar kūrinyje girdžiu liaudies intonacijų, tai tokia daina man graži...

Ramunė Navickienė

(LŽŪA mišraus choro “Daina” vadovė):

Seniausias Lietuvoje mišrus choras, vienintelis gyvas šiuo metu didžiausias, neturėjo, kur stovėti. Kuo Seimas čia dėtas, kuo dėti pinigai. Tik vidinius dalykus reikėtų geriau apgalvoti. Nereikia man medalio, bet atvažiavusi į šventę noriu turėti, kur atsisėsti. Įvedu savo chorą, o manęs neįleidžia nei su medaliu, nei su vadovo pakabuku... Tad gal ir Dainų šventėje tegu dainuoja chorai tų, kurie ten praeina...(plojimai(!).

Jei kalbėtume apie jubiliejus, tai ir “Dainos” choro nuotrauka galėjo atsidurti bent jau gale... (choras, beje, - vienintelis išlikęs gyvas pirmosios dainų šventės dalyvis, galėjo būti ir viršelyje, tai būtų buvusi knygos idėja, nors ji ir taip graži).

Tokių niuansų daug. Galvokim. Dėl dirigentų.

B. Zubrickas sako, kad visi nori diriguoti. Kodėl ne, ir aš noriu diriguoti! Ir daug kas nori. Bet girdėjau - diriguoja dirigentas, bet jo choro Dainų šventėj nėra. Aš ne už tai, kad repertuaras būtų paprastesnis - jis turi būti geras. Mes turime būti atsakingi ir privalome auginti Lietuvą. Šioj Dainų šventėj aš nemačiau jokios režisūros. /.../

Albinas Petrauskas

(Kauno mišraus choro “Leliumai” vadovas, LMA profesorius):

Dėl valstybės požiūrio į Dainų šventes. Aš seniai domiuosi, kiek valstybė kiša pinigų profesionaliam sportui. Valstybės požiūris - tai sąlygų sudarymas. O tos sąlygos - pinigai. O kai sulygini šituos dalykus, lieka nepatogu net ir skaičius minėti. Pone Mikutavičiau, gal Jūs pasakysit, kiek kainavo Dainų šventė?

Atsakymas: 917 tūkstančių - visa Dainų šventės sąmata: KM 490000 iš biudžeto, 328000 - surinkta už bilietus, kiti 193000 surinkti iš rėmėjų.

A. Petrauskas.

Tai tokia niekinga suma (J. Miku-tavičiaus pastaba: “vien įgarsinimas 100.000”), Pasaulio lietuvių olimpiadai išleidžiama kažin kiek pinigų: tik olimpiados atidarymo (tiems žygiavimams ir t..t., kurie vyko kaip tik prieš DŠ) iškilmėms Kaune - 200.000 Lt, t.y. penktadalis visos šitos “didelės” Dainų šventės sąmatos. Tik atidarymui! Ne viskas yra sakoma. Bet aš kalbu apie principą, apie valstybės požiūrį!

Šitą klausimą reikia mums kelti visais lygiais ir, žinoma, turim susirasti draugų žiniasklaidoje! Visos valdžios bijo viešumo. (Kalba apie savivaldybes ir jų dainų šventės finansavimo reikalus.) Išnaudokime visas galimybes, aš nemanau, kad situacija iš esmės skirtųsi nuo ankstesnių laikų... t.y. valdžios požiūris į šitą judėjimą.

Kai žmonių gausybė atsitraukia nuo kultūrinio judėjimo, tai tam pačiam biudžetui dar brangiau atsieina (ir taurelė, ir visi kiti negatyvūs visuomenės reiškiniai...). Šeima, kaimynai, choristo bendradarbiai žino, kad jis dainuoja, o ne pilstuką geria... Mes dirbam didelį kultūrinį darbą. Reikia tai įvertinti.

Virkaujanti žurnalistika ir mūsų šventės repertuaras - virkaujantis. Nereikia užmiršti mūsų šaknų. Šventės reikia! (Ar yra ministras Saulius Šaltenis? Yra ministerijos atstovas.) Priekaištaujama dėl premijų įteikimo ceremonijos Dainų dienos metu. Ką tai turi bendro su Dainų diena? Tempia laiką... Bet šitoj situacijoj visa estrada tai priėmė kaip privalomą “pliurpalynę”. Te prezidentas savo kalboje pažymi ir įteikia Dainų šventės chorų konkurso nugalėtojui apdovanojimą - tai būtų laiku ir vieta. Reikėjo p. S. Šalteniui ir įteikti “BREVIS” laimėtą Grand Prix. Tai būtų tinkamiausia vieta ir proga. O dabar... Man tai labai keistas dalykas. Repertuaro parinkimo būdas - šiek tiek neaiškus. “Žemaičių plentas” nėra Dainų šventės kūrinys (čia lyg specialiai, kad tu pražūtum..!). Kodėl pats pasiūliusysis nesiima diriguoti to, ką pats pasiūlė? Dainų šventės vaizdajuostėje “Pieva motinos pilnoji” skamba labai prastai. Kas pasiūlėt, mielas ar miela, stokit ir diriguokit. O pasiima diriguoti kitas, lengvesnes dainas... “Žemaičių plentas” toj situacijoj - na, nesugriuvo! Nieks nesuprato, kas ten vyksta negerai.

Pritariu poniai R. Navickienei - “Dainos” jubiliejiniame koncerte dainavo 120 studentų choras. Ir man labai gaila, kad mes ne tik tokių chorų, bet ir tokių žmonių nepastebime! Marija Žibūdienė (Šiauliai) ar ponia R. Navickienė - kodėl jos negali diriguoti Dainų šventėje?

Kalba seniausios kartos atstovas:

Buvo organizacinių trūkumų, vaikų dainų kartojimosi. O mane kalbėti paskatino gerb. P. Grigaliūnienės ir po jos kalbėjusio pono pasisakymas. Tai buvo du skirtingi pasisakymai. Kad mūsų Dainų šventėje, nors tai ir džiugi šventė, turėtų atsispindėti ir Lietuvos praeitis, tuo pačiu ir dvasingumas. O džiaugsmas be dvasingumo - tuščias džiaugsmas.

Švietimo sistemoje užmirštas žodis “patriotizmas” ir dabar kalbama tik apie pilietiškumą... Buvo ministras, norėjęs atgaivinti tautinę, patriotinę mokyklą, bet daugumai tai nepatiko, ir jis buvo nušalintas. Kalbu apie akademiką Z.Zinkevičių. Parodykim, kad mes mokam savo šventes švęsti, bet nepamiršdami, kas esame. Ar esmė - Tėvynės meilė? /ir t.t./

O šventės vyks. Esu optimistas, nes turime daug puikių dirigentų, specialistų, jaunimo, studentijos, moksleivių, kurie nori dainuoti.

Leonas Pranulis

(Vilniaus arkikatedros didžiojo choro vadovas):

Formuodami repertuarą, mes darome bendrą lietuvišką klaidą - kūriniai dvelkia tokia nuotaika, kurią anksčiau vadindavom “tas prakeiktas nuolankumas”. Nusižeminimas, savęs menkinimas. “Visko bijau, nežinau, kur einu.” Ir eini žmogus sulytas, tokių tekstų ir nuotaikos persmelktas. Reiktų linksmesnių kūrinių. Jų trūksta. Tokia proga, kai visi pasaulio lietuviai susirenka į vieną vietą, - tai yra nauja, nepatirta. Tai iškilmės. /.../ Didžiausias atrakcionas, kaip tą kūrinį dirigentas stengiasi atlikti. Tai nėra gerai. Geriau tebūna paprastesni kūriniai, kad dainuojančius, klausančius apimtų džiaugsmas, kad keltų tautos dvasią, kad išėję galėtume pasakyti - mes laisvi.

Gana to savęs niekinimo. Esame laisva tauta, ir turi sklisti džiaugsmas!

Alfonsas Vildžiūnas

(choro “Aukuras” meno vadovas):

Nenoriu agituoti už Tėvynės meilę - ta tema kalbėjusiųjų adresu norėčiau pastebėti, kad tokia agitacija neaišku į ką nukreipta - lyg čia būtų susirinkę kokie parmazonai. Pasigendu konkretumo. Ne taip dažnai juk susirenkame. Turiu keletą konkrečių pasiūlymų: pagrindiniai dalykai, kuriuos čia girdėjau, - įgarsinimas, dainų šventės ilgumas, kuris ją daro nuobodžią, ir repertuaras. Tai dalykai, kurie taisytini. Dėl ilgumo. Jei penkias valandas skamba neįdomi muzika, aišku, yra ilga, bet ir dvi valandos neįdomios muzikos atsibosta... Ilgumas priklauso nuo to, ar įdomu ir smagu klausytis. Jei geras repertuaras (toks buvo vaikų!), neprailgsta. Reikia spręsti klausytojo problemą, kaip jam išeiti-pareiti, o mums dėl dviejų valandų rinktis yra ... per brangu. Mano supratimu, koncertas turėtų trukti 3-4 valandas. Kaip jį padaryti įdomesnį? Tiems, kurie nori daugiau Tėvynės meilės ar dar ko nors, - siūlau: dabar Dainų šventė sustabarėjusios koncertinės formos, tad reikia skelbti scenarijaus konkursą, kad būtų labai ryškus režisūrinis įprasminimas. Tegul bus scenarijaus konkursas (pvz., “Tėvynės meilė Dainų dienoj”... “Carizmo ir priespaudos keliai” (istorinė tema). Kas laimės, tai ir dainuosim! Ką padarysi. Jeigu gero scenarijaus parengti sumanyti nepavyksta, siūlau kitką - palikti koncertinę dainų šventės formą, bet į ją įtraukti populiarią, žinomą, gerą muziką. Dainuokime klasiką - ją visas pasaulis dainuoja. Tegul būna vertinga muzika, kurios nenuobodu klausytis, nebūtinai lietuviška. Man tas visoj šventėj lietuviškumas, atvirai sakant, pabodo. Ir tas deklaravimas - mes čia tokie, mes anokie. Šitaip meilė nedeklaruojama. Pirmiausia - geri, aukščiausios prabos, Dainų šventei pritaikyti kūriniai. Svarbu geri kūriniai - ar lietuviški, ar užsienietiški.

Romas Makarevičius

(vyrų choro “Sakalas” meno vadovas):

Vyrų chorai - nykstanti rūšis, todėl jiems galėtų padėti mišrių chorų (pajėgesnių) vyrai. Norėčiau, kad skambėtų patikrintos dainos. (“Čiūto” bet kada malonu klausyti.) Klausantis chorų paprastai užkliūva vokalo problema. /Pranešėjas ilgai kolegoms įrodinėjo, kad chorai, ne tik vyrų, neskamba todėl, kad chorų vadovai nestudijuoja pedagogų vokalistų literatūros ir nesuformuoja dainininkų balso pastatymo įgūdžių./

Nėra dainavimo mokyklos. Vyrų chorus reikia gelbėti. Mano dainuoja apie 60 vyrų: vienam 16, kitam 60 metų. Dar dainuojam. Kažką reikia su vokalu daryti. Reikia šypsotis!

Vytautas Verseckas

(Lietuvos mokslų akademijos mišraus ir Karo akademijos vyrų chorų vadovas):

Šventėje stovėjau estradoje kartu su dainininkais. Buvau pašiurpęs - nežmoniškai prasta visų chorų drausmė: estradą pavertė stadionu - švilpimas, kvarksėjimas. Nebuvo tvarkos, gal žmonėms atsibodo? Estrada - scena, tai šventa vieta.

Etikos dalykai - “K.V. Banaičio dainos, T. Šums-ko aranžuotos”. Kaip jis ir drįso pasirašyti, kai vos kelios natos pakeistos! Ką jis ten aranžavo, tonaciją pakeitė? Kaip mes smukome... Norim visi garbės - ne tik diriguoti, bet ir savo pavardę prie kito autoriaus dainos pridėti. Man gėda. Tai ko mes galime laukti iš kitų, tikėtis dainininkų drausmės?..

Labai prašau, kad kitoje šventėje visi be išimties chorų vadovai būtų įpareigoti - tai scena, ne stadionas...

Aš už tai, kad repertuaras būtų akademiškas, tai chorų pasirodymas. Labai kritiškai vertinu programą - dainos neįdomios, buvo šalta.

Vyrų chorų dainos labai vienodos. Vyriausieji dirigentai per repeticijas nedirbo - kartą padiriguoja, ir viskas. Jie į repeticijas turi ateiti pasirengę, turi padrąsinti, jei reikia, dar kartą pakartoti. Reikalauti kulminacijos. Vyrų choras šventėje galėjo atrodyti kur kas geriau. Gamta sugadino. Kita šventė bus geresnė, nes padarysime išvadas.

Birutė Vžezniauskienė

(Lazdijų kamerinio choro vadovė):

Esu iš paties mažiausio rajono, kur daugiausia bedarbių. Repertuarą gavome labai vėlai (prieš dvejus metus). Buvome ant ribos, nes choristams jis buvo per sunkus. Folkloro diena - buvo šventė. Šoko, dainavo visi. O Dainų dieną... šventė vyko užkulisiuose, kavinėje. Repertuarą reikia parinkti ir išspausdinti labai anksti. Tegul būna prieinamas visiems - rinkti lengvesnį. Dar siūlyčiau: gal Folkloro dieną reikia kelti į pabaigą, ją rengti paskutinę dieną, kad visi dalyvautų, pašoktų?.. Kad būtų tikra šventė. Galvokite. /Salėje šurmulys./ Tai mano nuomonė, ir nebūtinai Jūs turite sutikti. Folkloro šventėje man buvo smagu. Nesutikčiau su tais, kurie mano, kad per adventą ir Kalėdas mums reikia linksmintis ... tas laikotarpis yra susikaupimo laikotarpis.

Leonas Ulevičius

(vaikų choro vadovas, Kaunas):

Per didelis repertuaras, ypač jaunių chorų - jiems reikėjo išmokti net 18 kūrinių. Keista. Per kruviną darbą, per jėgą - kam to reikia?

Jaunimas šiandien atlaiko. Dainos tikrai gražios. Bet pagalvokim apie trukmę.

Robertas Varnas

(Klaipėdos chorinės bendrijos “Aukuras” pirmininkas):

Problemų yra nemažai. Ir juo toliau, tuo sunkiau bus šventę rengti. Išeivija jau nelabai galės atvažiuoti. /Fausto Strolios laiške yra įdomių siūlymų, detalių./ Šventė neturi atsibosti. Lemia ne lietus ir ne oras. Dainų šventės prasmę, jos funkciją turėtume kitaip suvokti - dabar ne pokario metai, kai buvo svarbu gražiai padainuoti S. Šim-kaus keturbalses daineles.

Reikia apgalvoti būdą, kaip į šventę surinkti rimtus kolektyvus, kurie galėtų padainuoti rimtą koncertą. Galėtų būti 4-5 valandų (Estijoje Dainų dienos koncertas skamba 5-6 val.). Vaikų choras šitoj šventėj buvo pagrindinis veikėjas, daug ką gelbėjo. Įsivaizduoju koncertą, jei nebūtų buvę vaikų chorų... būtume buvę ne kokios nuotaikos. Mažai berniukų, mažai vyrų. Neišvengiama Moksleivių dainų šventė. Iš vaikų galima ir reikia daug reikalauti. Tai paprasta logika.

Repetuoti reikia atvykus - neišnaudojame žmonių; jie atvažiavo dirbti, ir chorai privalo geriau skambėti.

Ateityje Dainų šventė turi siekti kokybės - mes prarandame publiką, klausytoją. Reikia scenarijaus konkurso ar kitų žingsnių, kad kita šventė nebūtų blogesnė. O toks pavojus yra. Rengėjams yra apie ką pamąstyti.

 Parengė Aurelija Andrejauskaitė